Kodėl vaikui geriausia gimti ir augti santuoka grindžiamoje šeimoje
Neretai galime išgirsti kalbant, kad galbūt tuoktis neverta, jog gyvenimas susituokus yra komplikuotesnis nei „susimetus“. Sakoma, jog „įrašas pase nieko nekeičia“. Požiūrį į santuoką lemia tokie svarbūs dalykai kaip santykio tarp moters ir vyro samprata arba suvokiama paskirtis. Bet kuriuo atveju sprendimas tuoktis ar nesituokti, žinoma, yra išskirtinai suaugusiųjų reikalas. Tačiau mūsų tikslas šį kartą yra pažiūrėti į santuoką ar jos nebuvimą vaiko akimis.
Į klausimą „tuoktis, ar nesituokti?“ bandykime atsakyti atsižvelgdami į esminius vaiko raidos poreikius. Pasiaiškinkime, kodėl vaikui gimti ir augti geriausia būtent susituokusių žmonių šeimoje.
Padarykime nedidelį psichologinį eksperimentą.
Įsivaizduokite paprastą gyvenimišką situaciją: jums reikia kur nors nuvažiuoti. Bet kur – į kiną, oro uostą, kaimą ar konferenciją. Šiuo atveju mums tai nėra svarbu. Jus nuveš automobiliu. Vairuotoją jūs gerai pažįstate. Galbūt su juo kartu mokėtės arba netgi esate bičiuliai. Jis atsakingas, patikimas žmogus, nelinkęs be reikalo rizikuoti, elgiasi apgalvotai. Taip pat žinote, kad jūsų bičiulis vairuoja automobilį daugelį – kokius dešimt – metų. Per tą laiką nėra padaręs jokios avarijos. Atrodo, kad su juo važiuoti saugu. Įsivaizduokite, kad įsėdate į automobilį šalia vairuotojo, prisisegate saugos diržą. Vairuotojas užveda variklį. Tuoj pajudėsite… Nuotaika gera. Tuo labiau kad ir seną bičiulį malonu matyti…
Ir štai tas žmogus sako: „Na, važiuojam! Gerai, kad nereikia skubėti, turiu laiko, taigi nėra problemų. Tik, žinai, štai aš vairuotojo pažymėjimo… neturiu. Dešimt metų vairuoju, bet be pažymėjimo…“ Svarbus klausimas: kokia mintis kyla pirmiausia? Greičiausiai tai yra klausimas: „Kodėl tu neturi pažymėjimo?“ Tu – geras vairuotojas, puikiai moki taisykles, gerai vairuoji automobilį ar netgi moki jį taisyti, bet neturi pažymėjimo?! Susidaro provokuojanti situacija, kai mums pritrūksta faktų, įrodančių, kad šis vairuotojas iš tiesų yra geras vairuotojas, t. y. jis neturi bene svarbiausio įrodymo – vairuotojo pažymėjimo. Koks apima jausmas? Galbūt didesnis ar mažesnis šokas? Ar mes pasijuntame nesaugūs? Taip? Betgi tai yra patikimas žmogus, nepadaręs jokios avarijos, vairuojantis saugiai! Ar mes vis vien jaučiame nerimą? Greičiausiai – taip. O kaip gali būti su vaiku? Ar sužinojęs, kad auga pas nesusituokusius tėvus, vaikas gali pajusti nerimą? Ar jam gali kilti klausimas: kodėl tėvai yra nesusituokę? Greičiausiai – gali.
Padarykime dar vieną eksperimentą. Įsivaizduokite, kad prie jūsų prieina pora solidžiai atrodančių žmonių ir įteikia jums voką. Jame randate netikėtą informaciją, – dokumentai įtikinamai tvirtina, kad jūsų tėvai, pas kuriuos jūs užaugote, iki šios dienos… nėra oficialiai susituokę. Kokios mintys pirmiausia ateina į galvą? „Negali būti!“ „Nejaugi mano tėvai tikrai galėjo būti formaliai „nesusirašę“?!“ Vėlgi kyla tas pats klausimas: „Bet kodėl?!“
Peršasi išvada, kad tai, kur gims vaikas, – šeimoje ar kokiame nors individų konglomerate, – nėra vien vyro ir moters asmeninis reikalas. Tai išauga iki dviprasmiško žaidimo su vaiko savęs suvokimo pagrindais – asmenybės tapatumu. Nuo to, kur gimsta ir auga vaikas, tiesiogiai priklauso, koks žmogus išeis į visuomenę, kokį jį vėliau sutiksime gatvėje.
Grįžkime prie eksperimento. Pagalvokime, ar užtektų, kad tėvai, kurie, kaip paaiškėjo, nebuvo susituokę, patikintų, jog tikrai jus myli. Ar to užtektų, kad nerimas dingtų? Ar užtektų, kad vairuotojas pasakytų: „Pažymėjimas yra tik popiergalis. Jis nieko nekeičia“? Ar vis dėlto norėtume, kad tėvai bent jau dabar pažadėtų, jog, pavyzdžiui, rytoj eina „susirašyti“? Greičiausiai, taip. Ir mums ramiau, kai vairuotojas turi pažymėjimą.
Kodėl kyla aptariamas nerimas? Todėl, kad tuo nerimu kalba mūsų prigimtis. Ji mums sako, kas yra tikrasis gėris.
Gėris vaikui yra žinojimas, kad jis gimęs iš meilės. Šis žinojimas (arba jo nebuvimas) turi didžiulę įtaką asmenybės raidai ir gyvenimo kokybei visą likusį gyvenimą.
Tačiau galima klausti: kaip yra susijusios santuoka ir meilė? Juk vaiką galima mylėti ir gyvenant nesusituokus?
Problema yra ta, kad visuomenėje dažnai nepagrįstai supaprastinama meilės samprata. Meilė suprantama tik kaip emocija ar jausmas. Kone pagrindinio sveiką žmogaus raidą sąlygojančio veiksnio – meilės – sąvoka nepelnytai redukuojama iki juslinio lygio. Apie meilę kalbama kaip apie labai nepastovų dalyką, kuris tai atsiranda, tai dingsta dėl, atrodo, visai nesuprantamų priežasčių. Dažnai dėl to jauni žmonės atidėlioja santuoką, tikėdamiesi gyvendami susidėję „patikrinti“ meilės jausmo stiprumą. Tačiau jausmai visada praeina.
Tokia meilės samprata yra subanalinta. Ją galime tiesiogiai perkelti į gyvąją gamtą ir pritaikyti santykiams tarp gyvūnų. Mes kalbame ne apie tokią meilę. Mes kalbame ne tik apie emociją ar jausmą, bet ir apie meilę kaip proto sprendimą[1].
Pavyzdžiui, jaunuolis, dažnai besimatantis su mergina, ilgainiui vis labiau įsitikina, kad būtent ji atitinka jo laimės sampratą, nes, jiems bendraujant, vis daugėja faktų ir įvykių, rodančių, jog ta mergina iš tiesų atliepia giluminius jo laimės, tiesos, gėrio ir grožio poreikius[2]. Ir pagaliau ateina momentas, kai jaunuolis sąmoningai pripažįsta: „Tai – tikra.“ Šiame pripažinime jau dalyvauja protas, kuris konstatuoja, įvertina konkretų faktą. Remiantis šiuo įvertinimu, imamasi konkrečių tolesnių veiksmų.[3]
Taip traktuojamos meilės dydį galima pamatuoti – tuo, ką galime besąlygiškai paaukoti dėl kito žmogaus. Ne užsimokėti pagal komercinį principą „jeigu tu man, tai ir aš tau“, o būtent – paaukoti. Ir meilę galima ne tik jausti, apie ją samprotauti ar kalbėti. Galima tiesiog žiūrėti į faktus. Pavyzdžiui, kaip sužinoti, kad vyras myli būtent šitą, o ne kurią nors kitą moterį? Jis ją veda. Ir jeigu tikrai myli, jį galbūt net sunku bus sustabdyti nuo šio žingsnio. Jeigu neveda, „nesusirašo“, natūraliai kyla klausimas, kodėl. Tokiu atveju mums trūksta faktų, kad galėtume daryti išvadas.
Vaikas taip pat mato faktą, – jo tėvai yra susituokę ar ne. Jei ne, bus kur kas sunkiau raminti vaiką sakant, kad tėtis myli mamą, mama – tėtį ir abu jie – tave, vaikeli. Kaip matėme anksčiau, mums to nepakanka. Suaugusieji gali racionalizuoti ir išvedžioti, tačiau tai skirta nuraminti ne tiek vaiką, kiek save pačius. Vaiko intuiciją sunku apeiti. Vaikui taip pat, kaip ir mums, vien tik paaiškinimų ar įtikinėjimų, nesant faktų, negana. Jei tėvai nesusituokę, vaikas negauna tiesioginio įrodymo, kad jis gimęs iš meilės. Arba to įrodymo daugiau ar mažiau pritrūksta. Tikėtina, jog vaiko širdyje įsišaknys nerimas. Kaip mums šalia vairuotojo, kuris važinėja be pažymėjimo.
Adekvačiai įvertindami fundamentalią šeimos svarbą vaikams ir, atitinkamai – visuomenei, turėtume klausti, kas ir ko siekia redukuodamas šeimos sampratą ir spirdamas šeima vadinti įvairiausius bendro sugyvenimo darinius. Panašu, kad tai gali būti vienas iš pasaulio ir žmogaus totalinio perkūrimo programos, apie kurią kalba Vytautas Radžvilas[4], įrankių, kuris Lietuvoje sutiko sveiko proto nepraradusių politikų ir visuomenės pasipriešinimą Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje. Klausimas, ar gyventi susituokus, ar ne, pagrįstai turėtų būti traktuojamas ne
vien kaip nekaltas mados arba dviejų žmonių „laisvės žaidimas“.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog šeima yra valstybės pagrindas. Todėl logiška, kad ir valstybė prisiimtų atsakomybę už šeimą, už savo pagrindų išsaugojimą. Čia turi būti kalbama būtent apie tradicinę šeimą. Alexandre Havardas primena[5], jog „alternatyviõs šeimõs“ apibrėžimas yra manipuliacinis, nes daro „laisvės įspūdį“ ten, kur laisvės iš tikrųjų nėra.
Kalbėdami apie valstybės ateitį turėtume kelti klausimą, kokie bus padariniai vaikui, ateities piliečiui, kai jis gimsta ir auga ne kuriančiame vyro ir moters santykyje, bet neapibrėžtame, bazinio psichologinio saugumo neužtikrinančiame individų konglomerate. Mes turėtume kelti klausimą, ar norime gyventi valstybėje, kuri formuoja nerimastingą, nekritišką, paveikų, pažeidžiamą jaunuolį, pasiduodantį propagandai, reklamai ir kitai neigiamai įtakai. Tačiau šiam valdomo vartotojo, mankurto kūrimo projektui įgyvendinti „trukdo“ judėjų – krikščionių civilizacija, kurios pagrindas yra santuoka grindžiama šeima, ginanti besąlygišką žmogaus vertę.
Todėl vienõs žiauriausių, anot A. Havardo, pastarojo meto prieš šeimą nukreiptų ardomųjų atakų palaikymą, kai skatinamas ir įteisinamas vadinamųjų „alternatyvių šeimų“ kūrimas, yra ne kas kita, kaip psichologinis visuomenės narių gyvenimo kokybės sabotavimas vaikystėje valstybiniu lygmeniu, turintis ilgalaikių negatyvių padarinių. Vadovaujantis tokia logika galima būtų įteisinti „alternatyvius vairuotojus“, atšaukiant privalomą vairuotojo pažymėjimo įgijimą ir teigiant, kad eismo įvykis yra tik dviejų jame dalyvaujančių piliečių asmeninis reikalas.
Valstybė turi remti vyro ir moters santuoką, nes būtent ji sukuria tinkamiausią aplinką vaikams jaustis saugiai, oriai bei ugdyti savo sugebėjimus. Būtent joje gali užaugti drąsus, pozityviai mąstantis žmogus, lojalus savo valstybės pilietis.
Autorius yra VšĮ SOTAS psichologas