Žolinės istorija

Žolinė – tai Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. Tai pati seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, nes per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai.

Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik gėles. Į bažnyčią nešami šventinti žolynai, javai, daržovės, vaisiai. Tikima, kad pašventinti žolynai saugo namus nuo žaibo, gyvulius – nuo ligų. Daug kur per Žolinės atlaidus po iškilmingų šv. Mišių buvo rengiami folkloro koncertai, liaudiški vaidinimai, vyko giminių susitikimai, mirusių giminaičių paminėjimai.

Nuo pirmųjų krikščionybės metų pradėjus švęsti Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, jai pritaikyta nemažai senųjų Žolinės papročių. Seniausiais laikais Žolinė buvo susijusi su svarbiausių lauko darbų baigimu, vasaros ir rudens sandūra. Tai – pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu – ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis – šventė.

Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina-Mergelė Marija. Senovės Latvijoje ši Marijos diena buvo vadinama Didžiosios Maros, arba Motinos diena (plg. Mara, Morė, Marė, Marija). atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių.

Būdingiausias Žolinės paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, gėlių. Dzūkijoje ši šventė dar vadinama Kopūstinė. Dzūkės į puokštę įdėdavo su visais lapais morkų, žirnių, burokų, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus, sėtuvę, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Pašventintų piktžoių pasodindavo į daržą, tai padėdavo išnaikinti kitas piktžoles.

Aukštaitijoje mažą ar didelį vaiką palaidojusi mama iki Žolinės obuolių neragaudavo, o jei nusižengdavo šiam papročiui, senolių buvo smerkiama, nes tikėta, kad Mergelė Marija vaikeliams obuolius dalins ir sakys – „tavo obuolį tavoji motina suvalgė“ – ir nieko neduos. Taip vaikelis sužinos, kad jau yra užmirštas, nemylimas. Obuoliai – tarsi nematomi saitai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

Iš senovės atėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Netgi buvo posakis: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona. Tokie giminių susirinkimai, matyt, bus susiję su XVI a. M. Strijkovskio minima Dagos švente, kai rudenį, nuėmus javus, rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Šventės metu ritualiniu būdu buvo aukojami ir valgomi gyvuliai. Vaišėms reikalinga duona taip pat išsikepama rituališkai: tešlos paplotėliai iš naujojo derliaus svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa.

Lietuvoje Žolinė prieš trejus metus Seimo nutarimu įteisinta kaip valstybės šventė. Bažnyčiose, kurios turi Švenčiausiosios Mergelės ėmimo į dangų titulą, vyksta dideli atlaidai. Garsiausi iš jų – Pivašiūnų ir Krekenavos, taip pat Merkinės, Sintautų, Leipalingio, Veliuonos, Gelgaudiškio ir kitose bažnyčiose.

www.infomazeikiai.lt