Purvaneckienė: Lietuvoje moteriai šeima – pavojingiausia vieta
Dažniausiai moterys nukenčia savo pačių namuose, ir kur kas rečiau yra užpuolamos gatvėje, restorane ar darbovietėje, atskleidė praėjusią savaitę pristatytas tyrimas „Moteris Lietuvos visuomenėje 2009“. Kas penkta moteris prisipažino bent kartą gyvenime buvusi stipriai sumušta savo sutuoktinio, o viešumoje jos užpuolamos kur kas rečiau. Kodėl Lietuvos moterys nuo artimo žmogaus rankos šiandien nukenčia taip pat dažnai, kaip ir prieš dvidešimtmetį, Alfa.lt klausė tyrimą pristačiusios docentės Giedrės Purvaneckienės, sociologės, vienos iš Moterų studijų centro įkūrėjų, moters padėtimi visuomenėje besidominčios jau keletą dešimtmečių.
Dabar šeimoje smurtaujama taip pat kone dažnai, kaip ir 1991-aisiais (tuomet šis skaičius siekė 21 proc.). Kokie galimi būdai pakreipti statistinę kreivę žemyn?
Vienas pagrindinių dalykų, kurį buvo bandoma spręsti, bet vėl apsispręsta kitaip – tai smurto šeimoje atveju viešasis arba valstybinis kaltinimas, o ne privatus kaltinimas.
Esant Privataus kaltinimo tvarkai, dažniausiai smurtavimo atvejis lieka nenagrinėtas, jis sprendžiamas kitaip – arba taikomasi, arba skiriamasi. Tokiu būdu kelias smurtui nėra užkertamas. Tai turi būti pripažinta nusikaltimu.
Tai turi būti viešasis kaltinimas, kad nebūtų galima atsiimti pareiškimo.
Toks įstatymas egzistuoja daugelyje šalių, tarp jų – ir Lenkijoje. Jos įstatyme parašyta, kad sutuoktiniams negalima susitaikyti: teisėjas neturi taikyti, o imtis priemonių. Manau, kad tai esminis dalykas kovojant su smurtu šeimoje.
Galbūt egzistuoja ir kiti būdai, kuriais būtų pakeistas pats požiūris į smurtą prieš moterį?
Žinoma, yra kitų priemonių, bet svarbiausia, reikia kovoti su nuostata, kad privačiai, šeimoje, gali mušti ją, kiek nori. Plačiau galiu tik remtis senu (1997-ųjų – aut.) tyrimu, kuris buvo atliktas pagal visas viktimologinių tyrimų taisykles. Moterų, kurios tuomet prisipažino bent kartą nukentėjusios nuo vyro, skaičius siekė 43 proc. Tada buvo kalbama ir apie fizinį, ir psichologinį smurtą, kuris dažniausiai pasireiškia grasinimais, ir seksualinį smurtą. Fizinio smurto atvejų iš jų – 39 proc.
Tuo pat metu Suomijoje buvo daromas pagal tą patį klausimyną parengtas tyrimas. Suomijoje smurtavimo prieš moteris atvejų buvo 25 proc., o Kanadoje – 15 proc. Abiejose šiose šalyse viešoje vietoje moteris dažniau nukenčia nuo smurto, nei šeimoje.
Kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje smurtaujama taip dažnai, ir smurto atvejų nemažėja?
Lietuvoje moteriai šeima yra pavojingiausia vieta.
To priežasčių yra daug, sunku pasakyti, bet vienas pagrindinių dalykų – visuomenės požiūris. Tai yra toleruojama ir nelaikoma tokiu pat nusikaltimu, kaip užpuolimas. Taip yra dėl to, kad jei tave užpuls gatvėje ir sumuš, tu iškviesi policiją ir ji pradės bylą.
O jei tave lygiai taip pat sumuš vyras, tai turėsi pati paduoti pareiškimą. Per tą laiką giminės, artimieji, pats vyras eis keliais, su gėlėmis, atsiprašinėdamas. Giminės spaus, kad padarytum tai dėl šeimos, ir tu nueisi atsiimti pareiškimo.
Dabar, man rodos, kad visuomenės nuomonė truputį keičiasi, smurto tolerancija mažėja.
Tikriausiai svarbus ir pareigūnų, viešosios tvarkos užtikrintojų požiūris ir susirūpinimas šia tema? Smurto šeimoje atvejai į suvestines patenka tik tuo atveju, jei baigiasi visai liūdnai…
Apie smurtą daug domėjausi savo visuomeninėje veikloje, tyrimuose. Bet iš pradžių, nepriklausomybės pradžioje vieną kartą vedėme kursus Policijoje. Juos skaitė lektorė iš Anglijos, o aš taip pat vedžiau jiems paskaitą.
Sėdėjo 20 jaunų policininkų, tarp jų – kelios moterys, ir absoliučiai visi sakė viena: jeigu jas muša, jos pačios kaltos. Jos išprovokuoja ir panašiai. „Mes net nevažiuojam“, – sako. Nei vienas nepasakė kitaip. Jauni policininkai…
Dabar to nebesako. Nors nežinia, ką galvoja. Bet yra ir tokių, kurie labai rimtai žiūri į tuos klausimus. Pasikeitimų yra. Bet likę ir tokių, kuriems atrodo, kad jei žmonai sudavė, tai jai taip ir reikia – tokia filosofija.
Jauniems žmonėms dabar į galvą turbūt nebeateina, kad vyras galėtų nuspręsti, ar moteris nusipelnė mušimo ar ne. Manau, kad tarp jaunų žmonių tokių minčių nėra.
Kokios tolerancijos smurtui šaknys? Ar čia kaltos istorinės aplinkybės, posovietinė patirtis?
Tai – ne tik posovietinė patirtis. Pagaliau, galime skaityti klasiką, „Žemaitę“, kur tie santykiai irgi atsispindi. Šiuo laiku tai yra patriarchalizmo liekanos, bet jis šioje visuomenėje yra iškreiptas.
Patriarchaliniuose santykiuose yra ir gerų pusių: jei patriarchas turi valdžią, jis turi ir atsakomybę. Bet dabar yra tiktai valdžia be atsakomybės. Todėl ji įgauna iškreiptas formas. Man iš viso nepatinka patriarchija, bet jeigu senovėje ji buvo kažkuo – gyvenimo aplinkybėmis, atsakomybe – pateisinama, dabar tai yra tiktai likučiai, kurie iškreipia santykius.
Moterų pakantumas smurtui tarybiniais laikais toks didelis buvo todėl, kad nebuvo išeities, nebuvo kur išeiti gyventi, todėl su smurtu buvo taikstomasi.
