Ketvirtojoje Alyson Noel ciklo Nemirtingieji  knygoje „Tamsioji liepsna“ Evei vėl tenka kovoti dėl išlikimo savimi, grumtis už savo kūną, sielą ir amžiną meilę.

Evė mėgina pagelbėti Heivnai prisitaikyti nemirtingųjų pasaulyje. Tačiau ši, išpuikusi nuo naujųjų galių, ima elgtis neatsakingai ir lengvabūdiškai. Evė susirūpinusi, kad nemirtingųjų paslaptis gali būti visiems atskleista. Bet jos pastangos šią paslaptį išsaugoti tik suartina Heivną su priešais: Romanu ir nemirtingų niekšų gauja.

Tuo pat metu Evė, mėgindama išgauti iš Romano priešnuodį, įklimpsta į juodąją magiją. Burtai ima veikti prieš ją pačią ir Evė taip susiejama su Romanu, kad jokiomis valios pastangomis nepajėgia atsilaikyti prieš šią pražūtingą trauką.

Jai niekaip nepavyksta išmesti iš galvos to piktadario, trokšta jo glamonių. Kuo labiau Evė stengiasi šį apsėdimą nugalėti, tuo darosi silpnesnė, o Romanas tik ir tyko patogios progos... Su kiekvienu žingsniu Evė artėja prie bedugnės krašto.

Nepajėgdama atšaukti burtų, Evė kreipiasi pagalbos į Džudą, taip sukeldama pavojų sau, Deimenui ir jų meilei...

Auksaplaukis Romanas išsišiepęs atsirėmė į durų staktą ir rijo mane mėlynomis akimis.

Ir nors aš viską žinojau apie gėrį ir blogį, apie teisingumą ir melą, nemirtinguosius ir niekšus, žengiau žingsnį artyn. Žengiau žingsnelį į pražūtį, netrukus dar vieną. Ir dar. Spoksojau į gražuolį Romaną. Mačiau tik jį. Jo vieno man reikėjo. Tik silpnas proto balselis sąmonės gelmėse kovojo, šaukė, reikalavo būti išgirstas, bet jis negalėjo varžytis su naująja jėga. Ir greitai buvo nutildytas. Dabar man rūpėjo tik viena.

– Seniai žinojau, kad tu pasirodysi. – Romanas vyptelėjo, lėtai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir suleido pirštus į susitaršiusius plaukus. – Sveika atvykusi į tamsiąją pusę, Eve, manau, čia jausiesi visai laiminga.