Krikščionis ir seksualumas
inai.ltIki Vatikano II Susirinkimo ir ypač iki Jono Pauliaus II pontifikato erotinė dimensija santuokoje buvo nutylima, laikoma tarsi kažkuo gėdingu. Lyg ir yra, bet kalbėti apie tai nedera… Čia praleisime priežastis, dėl kurių susiformavo tokia nuostata, tačiau žiupsnelis istorijos pravers, panašiai kaip ir geraširdiško humoro dozė. Šventumas buvo siejamas su jam būtina skaistybe, o šventi norėjo būti visi. Palaimintųjų ir šventųjų, gyvenusių santuokoje, esama labai daug, tačiau visi jie tam tikru laiku rinkosi gyvenimą vienuolynuose, o jei pasaulietišką drauge su sutuoktiniu, tai griežtai atsisakydami lytinių santykių. Tiesa, pasitaikydavo ir kurioziškų atvejų.
XII a. venecijietis Nikolas Gustinianis (1110–1180 m.), nuo vaikystės svajojęs apie vienuolišką gyvenimą, įstojo į benediktinų vienuolyną San Niccolo del Lido. Jau po įžadų gavo iš Romos leidimą, labai savotišką dispensą, grįžti į tėvų namus tam, kad… pratęstų giminę! Jo broliai žuvo kare būdami bevaikiai, ir tėvas išreikalavo, kad vienintelis gyvas likęs sūnus – vienuolis parvyktų „darbinių atostogų“ ir pasirūpintų palikuonimis, ką šis ir padarė. Vedė Anną Michelę ir su benediktinišku stropumu ėjo pareigas. Tad jo žmona, būsima palaimintoji, pagimdė šešis sūnus ir tris dukteris. Atlikęs kas reikia, t. y. pradėjęs devynis palikuonis ir juos gerokai paauginęs, Nikolas sugrįžo į vienuolyną ir ten praleido likusius dvidešimt metų. Kiek vėliau į vienuolyną nuo pasaulietiškojo gyvenimo sumaišties pasitraukė ir jo žmona. Sutuoktiniai Gustinianiai paskelbti palaimintaisiais, o jų vaikai, vaikaičiai ir provaikiai garsėjo pamaldumu ir aukštomis dvasininkų pareigomis.
Šiaip jau kūno reikalai buvo laikomi gėdingais ir net draustinais. Lytinį gyvenimą tebuvo galima gyventi turint vieną vienintelį tikslą: biologiškai pratęsti giminę. Suprantama, finansiniai dalykai irgi nebuvo paskutinėje vietoje. Viduramžių penitencialai aiškiai ir griežtai nurodė, kada sueitis yra draudžiama. O ji buvo draudžiama 280 dienų metuose. Susilaikyti tekdavo trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais, 40 dienų iki Kalėdų, 40 dienų iki ir 8 dienas po Velykų, 8 dienas po Sekminių, svarbesnių švenčių dienomis ir jų išvakarėse, nėštumo metu, mėnesį po gimdymo, jei gimė berniukas, ir 40 dienų, jei gimė mergaitė, ir t. t. Trumpai sakant, gyvenimas, ypač vyrams, buvo ne koks.
Keistumų tais laikais būta ir daugiau. Štai, pvz., atsiskyrėlis šv. Gislenas „nominuotas“ nėščių moterų globėju, vyskupas šv. Gebhardas buvo atsakingas už laimingus gimdymus, vaisingumu rūpinosi dvylikametė IV a. kankinė šv. Fidesa ir pan.
Tačiau nepamirškime, kad Bažnyčia visada buvo ir yra neatsiejama nuo to meto kultūros. Taip pat reikia prisiminti, kad anuometis tikėjimas buvo ypač stiprus, persmelkiantis žmones iki sielos gelmių. Todėl tai, į ką dabar žvelgiame su geraširdiška šypsena, tada buvo visai natūralu.
Bet grįžkime prie savo laikų. Santuoka tapo nebe giminės pratęsimo būtinybe, bet meilės ryšiu. Du žmonės susijungia meilėje ir per meilę, o kūniškas jų ryšys sustiprina sakramentinį ryšį. Tada seksualumas tampa gėriu ir grožiu, kaip to norėjo Visagalis. Tik vyro ir moters sąjunga sukuria pačią esmingiausią vienybę. Santuokoje vyras ir moteris dovanoja save vienas kitam visiškai ir besąlygiškai. Meilė turi teikti ir dvasinį, emocinį, ir kūnišką malonumą. Pasak Z. Nosovskio, orgazmas yra Dievo sukurtas ir dovanotas žmonėms. O argi Visagalis yra sukūręs ką nors blogo?
Nereikia manyti, kad seksualiniai malonumai yra savaiminis tikslas. Jie tik atspindi vyro ir žmonos meilės ryšį. Sena ir visiems žinoma tiesa byloja, kad seksas be autentiškos meilės, sutvirtintos sakramentu, tėra abejotina fiziologija. Bet drauge nepamirškime, jog dažniausia santuokos anuliavimo priežastis yra lytinių santykių nebuvimas. Jeigu be seksualinio suartėjimo santuoka laikoma neįvykusia, tai reiškia, kad intymi santuokinė meilė yra teologinė erdvė, kurioje veikia Šventoji Dvasia. Santuokoje susipina mistika ir erotika. Vyro ir žmonos kūnų susijungimas tampa Dievo vienybės su žmonėmis išraiška. Tačiau santuokinė neištikimybė, piktnaudžiavimas seksu yra nusigręžimo nuo Dievo veiksmas.
Kai vyras ir žmona iš meilės dovanoja vienas kitam savo kūną, tai galima palyginti su Viešpaties dovanojimu savęs mums Eucharistijoje.
1979–1984 m. Jonas Paulius II paskelbė 130 katechezių ciklą „Kūno atpirkimas ir santuokos sakramentalumas“. Šią kūno teologiją labai kondensuotai apsakė žymiausias Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis. Jis rašo, kad kupina atsidavimo lytinė meilė yra vidinio Dievo gyvenimo paveikslas, nes išreiškia dviejų žmonių Komuniją. Ji yra aukščiausia dovanojimo forma, atsidavimo ir priėmimo bendrystė.
Jonas Paulius II savo veikale „Meilė ir atsakomybė“ (dar prieš Vatikano II Susirinkimą (!) ir savo išrinkimą popiežiumi) pabrėžė, kad kūniškame artume dalyvauja ne du kūnai, o du asmenys. Jis kalba apie seksualumą kaip apie gėrį, bet griežtai paneigia sekso kaip vien tik malonumo vertinimą. Nevalia kitu žmogumi naudotis, jam reikia save aukoti, dovanoti savąjį „aš“.
Pasak G. Weigelio, popiežiškoji kūno teologija yra ypač kūrybiškas ir aktualus atsakymas į XX a. seksualinę revoliuciją. Jis cituoja Jono Pauliaus II žodžius „Playboy“ ir „Cosmopolitan“ skaitytojams: „Žmogaus seksualumas yra kur kas puikesnis, negu jūs tai įsivaizduojate.“ Popiežius atskleidė žmogaus kūną kaip ženklą, sakramentą, nes jis išreiškia ir sutvirtina sakramentinę bendrystę. Šventasis Tėvas sakė, kad kūno kalba tampa liturgijos kalba, nes ja remiantis ir jos pagrindu kuriamas sakramentinis santuokos ženklas.
Erotinė meilė santuokinėje ištikimybėje nėra kliūtis siekti šventumo. Apmaudu, jog tarp katalikų vis dar gyvuoja neigiamas požiūris į žmogaus seksualumą. Jis dažnai tebelaikomas gėdingu, antraeiliu, nors tai yra didžiulė Dievo dovana žmonijai, ir ją reikia priimti pagarbiai ir taip, kaip norėjo Kūrėjas – per santuoką, kurios rūmas statomas ant abipusės nesavanaudiškos ir pasiaukojamos meilės pamato. Prisiekdami meilę Dievo akivaizdoje, sutuoktiniai sykiu skelbia, kad jau nebėra „aš“ ir „tu“, o yra „mes“. Taigi, ir šventumo siekimas tampa nebe kurio nors vieno iš jų, bet abiejų bendras reikalas. Tačiau jis neatsiejamas nuo kūno, kuris taip pat yra šventas.
Didžiausios ir svarbiausios žmonijai skirtos Knygos pačioje pradžioje Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28); paskui rašoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Tad prisiminkime, kas mums Visagalio prisakyta. Ne tik Pradžios knygoje, bet ir visa, apie ką Jis byloja per savo įkvėptus žmones nuo pat pasaulio sukūrimo. Gerbkime, puoselėkime savo kūną, priimkime jo teikiamą džiaugsmą taip, kaip Dievas mus to moko. Juk net labiausiai nesusipratusiems Jis taip aiškiai ir taip poetiškai, kaip joks mirtingasis nepasakytų, karaliaus Saliamono lūpomis kalba apie meilę lyriškiausioje Šventojo Rašto knygoje „Giesmių giesmė“. Paskaitykite ją. Jinai neilga, vos šešios giesmės. Bet ten yra viskas apie meilę, seksualumą ir jų šventumą.