Išdavystė ir… stipriai apkabintas gyvenimas
ernardinai.ltSunku šitaip pavadinti tai, kas buvo brangu, bet baigėsi. Praėjo. Negrįžtamai. Sunku visais – artimųjų, turėtos sveikatos, darbo, draugų – netekčių atvejais. Sunku atsisveikinti su tuo, kas turėta, branginta kaip dovana, ir su tuo, kas, mūsų įsivaizdavimu, privalomai turėtų mums priklausyti. Deja, kažko tikrai netekus, ateina mintis, jog išties niekas nieko mums neprivalo, kad turėjimo iliuzija būtų galutinai sunaikinta. Netgi Dievas mums nieko neprivalo. Ir visa, ką mums duoda, duoda tik iš savojo gerumo. Netgi skaudžiausius išbandymus.
Šitas nebeturėjimo (atėmimo, apiplėšimo) jausmas persekiojo ilgai (negalėčiau galvos guldyti, kad kurį nors rytą nepabusiu su šia mintimi; skaičiau, kad viena moteris skaudžiai pravirko praėjus ir 30 metų po skyrybų). Visai netikėtai, baigiantis dienai, vyras pasakė (ne, ne pareiškė), kad, deja, jis turi palikti namus: jo ir judviejų kūdikio laukia kita. Gerai, kad pasakė namus, ne mane. Nebuvau sugyventinė, mylimoji, o teisėta žmona, vaiko motina, marti; už to „palikti“ slėpėsi sūnus, 14 bendro gyvenimo metų, puoselėjami namai, tradicijos, džiugesnės ir liūdnesnės buvimo drauge akimirkos, kiti artimieji.
Žinau, šioje vietoje daugybė gerų žmonių paklaustų: o ar nebuvo galima ką nors pakeisti? Gal susitarti? Tą kūdikį padėti auginti? Piktesni pasakytų: tai išvarei?! Didelis čia daiktas: vyro neištikimybė. Ne tu pirma, ne tu paskutinė! Reikėjo taikytis. Negalėjau. Nes viskas buvo seniai nuspręsta. To mano atleidimo niekas ir neprašė. Atvirkščiai, tai būtų buvęs tik kliuvinys. Paprašiau, kad gerai pagalvotų. Sakėsi, kad taip jau ir padarė.
Taigi ir likau, kaip tada atrodė, prie suskilusios geldos. Širdis plyšo žvelgiant į vaiko akis. Jaučiausi… kaltų kalčiausia, vargų vargingiausia ir pati pati nelaimingiausia – su šia mintimi pradėta ir baigta daugybė kelerių metų dienų. Visa, kas buvo pasistengta įtempus ir fizines, ir dvasines jėgas, daryta dėl sūnaus. Kasdienybė, aišku, tęsėsi, bet gyvenimo traukinys, rodės, dardėjo kažkaip šalia…
Kaip gyventi toliau? Su tuo „buvo“ ir „nebėra“?
Yra…
Užtruko, kol tikrai supratau, kokią plačią širdį Viešpats duoda žmogui. Kad ir skaudančią, bet vis tiek gebančią mylėti. Kokios plačios žmogui duodamos akys, kad pamatytų, kiek daug jis vis dėlto turi, kai ko ir nebeturėdamas.
Kaip plaktuku kakton sykį kaukštelėjo vienos paskaitos mintis: pirmiau nei būti kuo nors – vyru, žmona – buvome pašaukti gyventi. Jei neišbuvau/ome tais pašauktaisiais, gal įmanoma ir svarbu išbūti tame pirminiame – būti žmogumi ir taip stipriai apsikabinti savo gyvenimą su visais jo žmonėmis – labai ir ne taip mylimais, mylėjusiais, bet netesėjusiais, su visu, ką skiria iš Viešpaties ateinanti mano diena? Koks turėjimas gali būti didesnis už turimą dovaną gyventi? Tebesimokau ją priimti.
Kelias į šiandieną, kai galiu pasakyti, kad esu, turiu, gyvenu, buvo (ir yra) ilgas, bet kasdien, po mažytę Dievo padovanotą akimirką, buvau (ir esu) mokoma juo eiti. Tiesa, visai netrukus, kai tik likau viena, iškilo grėsmė darbe. Jo paskui ir netekau. Bet… su kaupu išsipildė vieni man ištarti žodžiai: „Negi Dievas dabar visai apleis? Netikiu!“ Ir neapleido. Tiesa, jis neatsiuntė darbo pasiūlymo el. paštu: gerų žmonių parūpino. Jie pasidalijo tuo, ką turėjo… Tai gal verta ir toliau gyventi, juk ne visi tik apiplėšia? O ir sūnus, ne toks jau mažas, kasryt tik nubudęs įprato šūktelėti: „Mama!“ Gražus būna tas vaikų atsibudimas rytais. Jų sapnai, regis, ištrina vakarykščius įspūdžius, ir tik jie vieni moka taip džiaugtis nauju rytu. O aš? Negi galėčiau nepriimti man dovanojamos dienos?
N. B. (pavardė reakcijai žinoma)
