Ekologinis ūkininkavimas: vis dar nepopuliarus, nors paklausa yra
Beveik kiekvieną dieną mūsų ausis pasiekia raginimai rūpintis planetos, kurioje gyvename, ateitimi. Beatodairiškas išteklių ir intensyvus chemikalų naudojimas, nuolat augantys šiukšlių kalnai jau dabar kelia didžiulę grėsmę gamtai.
Tačiau ne viskas yra taip juoda, kaip gali pasirodyti. „Žaliųjų judėjimai ir kitos už natūralios aplinkos išsaugojimą pasisakančios organizacijos įgyja vis daugiau įtakos. Europos Sąjunga aplinkosaugą paskelbė viena iš prioritetinių veiklos krypčių .
Viena iš taršos prevencijos priemonių yra ekologiško ūkininkavimo skatinimas visoje ES. Tai alternatyva žemės ūkiams, kurie produktus augina naudodami chemines trąšas. Tačiau ES ūkininkai ekologiškus metodus savo sklypuose kol kas diegia labai netolygiai. ES valstybėse narėse ekologiški ūkiai sudaro nuo 0,7 iki 8,7 procento visų žemės ūkių. Lietuva negali pasigirti aukštais pasiekimais, nes čia ekologiškus produktus tiekia vos apie 4 procentus visų ūkininkų.
Nepaisant lėto ekologiško ūkininkavimo idėjos plitimo, gamtos mylėtojų iniciatyvos nenueina veltui. Viena įdomiausių vietų, kur galima apsilankyti Vilniuje, yra Tymo turgus Užupio mikrorajone. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą čia galima pabendrauti su ekologišką produkciją gaminančiais ūkininkais, kurie siūlo savo prekes išrankesnio ir įmantresnio skonio beieškantiems miestiečiams. Vadinamasis Užupio šerifas Vytautas Ratkevičius taip pakomentavo šią išskirtinę vietą: „Naminiai sūriai, dešros, duona, žolytės, arbata iš tikro samovaro. Turguje susitinka solidaraus turgelio gamintojai, ekologiškų ūkių ūkininkai, sveikų produktų tiekėjai ir valgytojai.“
Turint omenyje, kad ekologiškų ir sveikų produktų poreikį jaučia ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, ūkininkai neturėtų skųstis paklausa. Tačiau antrąją vietą pažangiausio ekologiško ūkio konkurse laimėjusi ponia Vaidutė Stankevičienė nėra labai optimistiška. Paklausta, kodėl Lietuvoje vis dar labai mažai ūkininkaujama ekologiškai, pagrindine priežastimi ji nurodė Vyriausybės politiką. Kaip teigė pašnekovė, Vyriausybė labai apribojo ekologiško ūkio dydį (jis negali viršyti 200 hektarų), todėl norinčiųjų imtis tokio verslo labai sumažėjo. Priežastis labai paprasta — ūkininkai, turintys daugiau nei 200 hektarų, negali pretenduoti į ES paramą už ekologiškai auginamą produkciją.
Paties pažangiausio ekologiško ūkio savininkas ponas Feliksas Vatelis sakė, jog ekologiški ūkiai toli gražu nepopuliarėja. Dėl mažėjančių išmokų iš ES, ūkininkai nėra linkę investuoti į ekologiškumą, o kartais jo netgi atsisako. Turint omenyje dabar pasaulį slegiančią ekonominę krizę, nepanašu, kad ES struktūrinių fondų parama eko-ūkiams padidės.
Paskaičius internetinius komentarus apie ekologiškų produktų prekyvietes, paaiškėja, jog žmonės iš tikrųjų nori rinktis prekę, kurioje nėra cheminių priedų. Jie džiaugiasi natūraliai išaugintomis daržovėmis, vaisiais, pieno produktais, bet apgailestauja, kad yra labai mažai vietų, kur jų galima įsigyti. Akivaizdu, kad dėl nedidelio ekologiškų ūkininkų skaičiaus Lietuvoje, jų produkcijos kiekis negali patenkinti visos paklausos. Toli gražu ne kiekviena parduotuvė siūlo ekologiškų prekių, todėl pirkėjas jų turi gerai paieškoti.
Kalbinti ekologiškos produkcijos gamintojai teigia, kad tik teisinga Vyriausybės politika gali padėti jiems sėkmingai konkuruoti su kitais ūkininkais ir pakankamai aptarnauti „ekologiškumo“ norinčius vartotojus. Pastarieji, beje, nėra tik turtingieji gyventojai. Naminis varškės sūris, be cheminių trąšų užauginti pomidorai, senovišku būdu kepama rugių duona — visi šie produktai sulaukia didelio pasisekimo tarp daugelio pirkėjų. Tačiau ekologiškų produktų vis dar trūksta. Neabejojama, kad ekologiškos parduotuvėlės atidarymas bet kuriame Lietuvos mieste galėtų būti labai sėkmingas. Gyvu kaimišku alumi Vilniuje prekiaujantis „Šnekutis“ yra akivaizdus pavyzdys, kaip natūralumas masina miestiečio širdį.