Vaikas mušasi, spjaudosi ir kandžiojasi… Ką daryti?

alfa.lt

Kai jūsų mažylis ima spjaudytis, muštis ar kandžiotis, neretas supanikuojate, tiesa? Ir jums patiems, ir aplinkiniams (kurie dažnai yra linkę pasakyti savo nuomonę) gali pasirodyti, kad vaikas – agresyvus, nesivaldantis ir pan. Bet verta pabrėžti, kad iki trejų (ir net ketverių) metų vaikai sunkiai perpranta savo emocijas – ką ir kalbėti apie kitų. Taigi, jeigu turite tokio amžiaus vaiką, geriau išmeskite iš savo žodyno frazę „jis tyčia“. Ne, tikrai netyčia. Jiems tiesiog LABAI ĮDOMU. Žinoma, tai nereiškia, kad taip elgtis leisite – reikia įsikišti ir paaiškinti, kad toks elgesys – nepriimtinas.

 

Savo elgesiu mažylis nori atsakyti į klausimą: KAS BUS, JEI…

 

Bet mūsų – tėvų ir ugdytojų – pareiga parodyti, koks bendravimo būdas yra priimtinas, kai vaikas kanda, mušasi ar spjaudosi:

 

· Pamatę taip besielgiantį vaiką, tuoj pat sustabdykite. Pasistenkite susivaldyti, nekelti balso. Žiūrėkite vaikui į akis ir pasakykite: „Elgiesi netinkamai. Teks čia pabūti, kol nuspręsi gražiai elgtis.“

 

· Neklauskite, kodėl vaikas taip padarė – jis vis vien nelabai ką galės paaiškinti. Be to, taip tarsi sakysite, kad yra atvejų, kai toks elgesys priimtinas. Mūsuose vis dar gajus posakis: pats prisiprašė. Net jeigu taip ir galvojate, jokiu būdu nepasakykite garsiai. Jeigu vaikas apspjovė draugą, nes šis atėmė iš jo kastuvėlį, visų pirma turite pakalbėti apie tai, kad spjaudytis negalima ir tik po to padėti/pamokyti vaikus dalintis kastuvėliu. Vaikas turi žinoti, kad esate teisingas.

 

· Nepamirškite, kad kai kuriems vaikams reikia dėmesio bet kokia kaina. Jeigu jūs stipriau reaguojate į blogą vaiko elgesį nei į gerą, tai jis… dažniau elgsis blogai.

 

· Maži vaikai nėra empatiški – jiems tikrai sunku suprasti, ką jaučia kitas. Tai pasakyti – jūsų pareiga. Pasakykite, kad kitam vaikui skauda (ar skaudu), kai jis muša ar kanda (spjauna).

 

· Ikimokyklinukų jausmai – kaip amerikietiškieji kalneliai: tai euforija, tai visiškas liūdesys. Taip ir su pykčiu – jis gali būti milžiniškas, todėl svarbu išlaukti, kol vaikas nusiramins. Kai nusiramins, pasakykite, kad suprantate, jog jis labai supyko ir kremtasi, kad įskaudino draugą. Taip vaikas mokosi pažinti savo emocijas.

 

· Kartais suaugusiesiems atrodo, kad ikimokyklinukai – tikrai bjauriai elgiasi. Pavyzdžiui, nepriima žaisti kito vaiko. Tačiau tai normalus socialinio vystymosi etapas. Vėlgi kalbėkite apie tai, apie kito vaiko jausmus, apie tai, kaip elgtis tinkama, o kaip – ne.

 

· Jeigu norite, kad vaikas ko nors išmoktų, teks kartoti ir kartoti, kad norimas elgesys taps jo esaties dalimi. Nemanykite, kad kartą pasakius jūsų vaikas nebesikandžios/nebesispjaudys/nebesimuš.

 

Kitas klausimas – ar verta vaiką versti atsiprašyti. Kai kurie teigia, kad toks mažas vaikas nesupranta, kodėl jis turi atsiprašyti ir pan., tačiau iš tiesų nuo pat ankstyvosios vaikystės galima mokytis būti mandagiam. Jei vaikas dar šiandien nesupranta atsiprašymo prasmės, gali būti, kad po pusmečio jau supras. Vyresniam vaikui galite pasakyti, kad suprantate, jog jam gėda ir jis nenori atsiprašyti, bet taip elgtis yra mandagu ir įprasta .

 

Kai jūsų vaikas – tas, kurį skriaudžia

 

Jeigu to vaiko, kuris tik ką trenkė jūsiškiui, tėvai nieko nedaro (dažniausiai tokie dalykai ir atsitinka, kai mažyliai žaidžia vieni, t. y. kartu su jais nežaidžia suaugęs žmogus), nebijokite pažiūrėti į akis jo mamai/tėtei ir pasakyti: „Jūsų vaikas tik ką trenkė maniškiui. Gal galėtumėte truputėlį pabūti su juo, kad vėl taip neatsitiktų?“ Žinoma, jei kito vaiko tėvai nereaguoja į jūsų prašymą, geriausia – pasišalinti iš „įvykio vietos“, bet dažniausiai – jei neužsipuolate ir nepuolate kaltinti – kiti tėvai yra geranoriški. Juk visi jaučiamės siaubingai, jei vaikas ką nors nuskriaudė, bet, jei to vaiko tėvai užsipuola taip tarsi jų vaikas (ir jie patys) yra vieninteliai tobuli šio pasaulio sutvėrimai, nenuostabu, kad dialogą tokioje situacijoje užmegzti sunku. Taigi tolerancijos ir supratingumo, o ta diena, kai vaikas išaugs tokį elgesį (žinoma, jei išmokysite, kaip elgtis tinkamai) – visai netoli.