Prezidentūroje – diktatūros dvasia?

 Prezidentės Dalios Grybauskaitės įsakmus tonas bei stipraus vadovo įvaizdis jau kelia diskusijas ne tik tarp politikos apžvalgininkų, bet ir tarp paprastų piliečių. Ar šalies vadovės veiksmuose įžvelgiamas diktatoriškas elgesys?

Žurnalistas, apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras:

– Manau, kad savo karjeros pradžioje Prezidentė pasirinko vieną iš dviejų politinių kultūrų. Tai kultūra su autoritarinėmis priemaišomis. Įsivaizdavau, kad per penkerius metus, kai buvo eurokomisare, ji daug ko išmoko ir pasirinks demokratinę politinę kultūrą. Nuo šio pasirinkimo priklauso ne tik elgesys, bet ir veiksmai. Žiūrint, kaip ji kartais atsišaudo trumpais pareiškimais, jos piršo iškėlimas, įsakmus tonas, kalbėjimas vienaskaita „aš“ – tik poza, kuri turėtų sustiprinti veiksmingos vadovės įvaizdį.

Aš manau, kad šis jos polinės kultūros pasirinkimas yra klaidingas. Nes tokie pasižaidinėjimai su autoritariniais simboliais netinka mūsų visuomenei. Nors labai didelė dalis gyventojų serga nostalgija stipriai rankai. Tai žinodama ji pati arba jos įvaizdžio kūrėjai nusprendė, kad ši kalba bus prieinamesnė daugumai rinkėjų. Jei šis pasirinkimas yra sąmoningas, tai manau, kad netinkamas, nes D.Grybauskaitė turi pakankamai ryžto veikti demokratijos rėmuose ir nepažeidžiant konstitucijos.

Todėl tokie flirtavimai su autoritariniu įvaizdžiu – pavojingi. Ką tai reiškia? Mes neturime aiškumo, nes kai kurie veiksmai – tiesioginis ekspromtas. Ne vienas politologas, stebėdamas jos veiksmus, kaip, pavyzdžiui, užsienio politikos klausimo formavimas, pakelia antakius ir klausia: „O kas čia dabar vyksta?“ Mums belieka spėlioti: kokios buvo priežastys tokiems Prezidentės veiksmams? Vienas autoritarinės politinės kultūros įrankių yra oponento laikymas nežinioje. Nes tai sukelia baimę ir sumaištį. Aš kaip pilietis noriu turėti Prezidentą, kuris aiškiai sako, ko nori, kaip nori ir su kuo nori.

Istorikas, Klaipėdos tarybos narys Vygantas Vareikis:

– Pirmiausiai reikėtų skirti kalbos toną nuo politinio veiksmo. Kalbos tonas turi diktatoriškų gaidelių, ir tai pastebėjo ne vienas, besidomintis politine raiška. Šios Prezidentės tonas gerokai skiriasi nuo to tėviško tono, kuris būdingas Algirdui Brazauskui arba demokratiškai liberaliam Valdui Adamkui. Prezidentės kalboje dominuoja žodžiai: „aš pasakiau“, „aš manau, kad turi būti taip“. Be abejonės, tonas gana aršokas. Tačiau Prezidentės įvaizdis tuo ir paremtas. Ji juk atėjo be komandos. Ji turi kuo nors pasiremti. Todėl ir formuojamas kietas vadovės įvaizdis.

O kalbant, apie veiksmus, tai užsienio reikalų ministro atleidimas buvo kietas veiksmas. Įsidėmėtinas ir pasisakymas sveikatos apsaugos ministro atžvilgiu, kad už pavaldinių veiksmus turi būti asmeninė vadovo atsakomybė. Tuomet palaukime, ir po kurio laiko lėks kitų ministrų galvos. Gal net ir tų, kurie yra neliečiami. Tas Prezidentės stiprumas arba kietumas gali būti vertinamas kaip bandymas veikti tą, kuris neturi stipraus užnugario. Dar ankstoka kalbėti apie diktatoriškas tendencijas, tačiau skirtumas nuo buvusių vadovų tikrai yra ryškus.

Šis elgesys panašesnis į Rolando Pakso. Diktatoriškos tendencijos stiprės tiek, kiek joms rutuliotis leis politinė sistema. Vis dėlto nemanyčiau, kad jos stiprės, nes Lietuva yra demokratiška valstybė ir privalo laikytis Europos Sąjungos direktyvų. Tačiau reikia neužmiršti, kad laikai pasikeitė. Jei V.Adamkus veikė vienomis sąlygomis, tai D.Grybauskaitė turi veikti ypatingai sudėtingomis sąlygomis. Kol kas tik tonas užkliūva, tačiau viskas vyksta konstitucinės sistemos ribose. Jis kitoks nei buvome įpratę iki šiol.