Bandymas pirkt sėkmę…
Uždarau naršyklės langą. Jokių naujų skelbimų, jokių naujų pasiūlymų. Gimtajame miestelyje reikalingi tik autolavonvežio vairuotojai (taip vadinam sukultas vakarietiškas mašinas gabenančių tralų vadeliotojus) , kaimyniniams Šiauliams reikalingi tik direktoriai ir striptizo šokėjai. Fūros vairuot nemoku, direktoriavimui irgi nesu tinkamas… Lieka trečias variantas. Atsistoju, pasisukioju prieš veidrodį. “Na, jei kiti atrankos dalyviai būtų bekonai iš kokios danų kiaulidės, tai gal ir praeičiau”- pagalvoju sau. Variantų kaip mat nebelieka…
Staiga galvoj nušvinta tarytum įjungus kokių poros šimtų vatų lempą.
– Kelkis moterie. Užteks mums čia durnių voliot, važiuojam, – tariu pasisukęs į mezgančią saviškę.
– Kas? Kaip? Kur važiuojam? – nieko nesuprasdama, nuo akių skaičiavimo išsiplėtusiais vyzdžiais pažvelgia manoji.
– Ką tik perskaičiau straipsnį, kad sėkmė gali aplankyti tuos, kurie netradiciniais būdais imsis kovot su užgriuvusiais ekonominiais sunkumais. Renkis, važiuojam į Kryžių kalną.
– Ką, dabar? Palaukim bent kol rūbai išsiskalbs.
– Nepasius tie tavo škurliai. Važiuojam. Dievas nelaukia.
Nepraėjus nei porai valandų mano moteris visa graži praveria golfyčio duris.
– Fu…., kuo čia taip smirda? – prisidengdama nosį klausia ji.
– Nesmirda niekas, neišsimyslyk. Gyvenimo kvapas čia toks, – bandau atsišaudyt paslapčia į maišelį kišdamas po ūkio darbų mašinoj nakvojusius užrūgusius sportbačius.
Šiek tiek pravėdinę juodojo eržilo vidurius sugriūnam vidun ir patraukiam kelionėn. Nors tiek ir toks kelionės – kelios dešimtys kilometrų. Pusiaukelėj lyg stovinčius mus aplekia naujas blizgantis BMW. “Lėk, lėk suskiau, ar tik nereikės paskui iš beržo kelt” – pagalvoju. Žinau, bjaurus esu žmogus – kai kišenėj lieka mažiau nei šimtinė, pasidarau labai piktas ir linkintis blogo. O juk galėčiau pasidžiaugt, kad ir Lietuva savo šumacherių turi…
Kelionės tikslą pasiekiam sėkmingai. Iš vietinės prekeivės nusiperkam po pigiausią kryželį. Prieš lipdamas į kalną spėju perskaityt, kad anot legendos, čia palikusius kryžių žmones Dievas ima kiek labiau globot, ir juos aplanko sėkmė. Paprašom Aukščiausiojo, jog mūsų padangėj pagaliau pradėtų sklaidytis visi tie niūrūs debesys ir ties Jėzaus statula pririšam savo kryželius. Kol manoji lipa žemyn, spėju nufotografuot pensininkę vokietę.
– Bitte, – ištariu vieną iš kelių žinomų vokiškų frazių grąžindamas jai aparatą.
Maloniai nustebusi garbiaamžė Vokietijos dukra ima kažką kalbėt, bet aš nieko nesuprantu. Stoviu, karpau ausim ir šypsausi. Galvoj dūzgia dar viena vokiška frazė, kurią iš kaži kur atsimenu – “uuu ja, Hans, ja, shnelle, shnelle”. Nuojauta kužda, kad šitoj situacijoj ji nelabai tikama, tad susilaikau nuo tolimesnio savo europietiško išprusimo demonstravimo.
Galiausiai ženklų kalba atsisveikinam ir patraukiam savais keliais – vokietė link ištaigingo autobuso, aš – į josios tėvynės susijungimą regėjusį mašiniuką. Abu atlikom tai, ko atvažiavom – ji galės kaimynėms ir draugėms parodyti nuotraukas iš kryžiais nukrauto kalno Rytų Europoje, gi aš nuo šiol jausiuos turįs didesnę moralinę teisę prašyti Dievo pagalbos.
Pasuku raktelį. Manasis žirgas porą kartų žvaliai nusižvengia ir pamažu siurbčiodamas mažeikietišką srėbalą eikliai pasileidžia plentu. Kely neužtrunkam ir po gero pusvalandžio jau įsukam į savo daugiabučio kiemą. Vos išlipusius mus pasitinka panikos perkreiptu veidu, rankomis mojuojanti kaimynė. Jei būtų darbo diena, pamanyčiau, jog valdžia paskelbė apie bazinės pensijos mažinimą iki poros šimtų litų. Bet dabar gi sekmadienis, šventa diena ir netgi šalies aukščiausieji ilsisi nuo tautos kankinimo…
– Pas jus tikriausiai trūko vamzdis. Į rūsį veržias vanduo. Jau bėgau kviest avarinės, bet, laimei, grįžot. Eikit greičiau namo žiūrėt, kas ten daros! – vos atgaudama kvapą raportuoja moteriškė.
Per kuprą nubėga šiurpas. “Nu ****, iki pilnos laimės man tik ir betrūko baseino namuose” – pagalvoju. Drebančiom rankom imam knisti kišenes ir ieškot raktų. Panikos batsila sukelia nenumaldomą norą čia ir dabar išlieti statybų aikštelėj įgytas rusų kalbos žinias. Tą ir padarau…
Galiausiai atkapstom raktus, atrakinam duris ir sugriūnam į vonios kambarį. Vamzdžiai vietoj, niekas netrūkę, niekur fontanai nešmirkščia. Nurimęs apsižvalgau įdėmiau – kol Kryžių kalne mes netradiciniu būdu bandėme kovoti su užgriuvusiu sunkumečiu, skalbyklės žarna kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo iššokti iš jai skirtos vietos ir visas purvinas vanduo sutekėjo po vonia…
Imuosi avarijos padarinių likvidavimo. ”N”-tąjį kartą gręždamas skudurą staiga suvokiu – ir ką gi aš, kvailys, norėjau apgaut? Su krize kovojantys vyrai Dievo valdžion visą Vilniaus rajoną atidavė, o aš su lito vertės kryželiu bandžiau palankumą ir sėkmę nusipirkt. Naivuolis… Gi ne veltui bobutė sakydavo, kad bagotam Dievas į lėkštę spirgų įdeda, o biedam ir į putrą prišika. Teks ieškot kitų kovos su sunkumais būdų…