Apie lietuvius
Mes vis dar savo išgyvenimuose tebesiblaškome tarp val-
dovų imperinės pilies ant Gedimino kalno ir susmegusios
į žemę vargdienių lūšnos, laukdami iš kitų užuojautos ir
paramos, bet dar nedrįsdami praverti karališkų rūmų lan-
gus ir mesti žvilgsni į Lietuvos ateities viziją.
Mes, lietuviai, esam mįslinga tauta: atrodo, mūs narsieji
prosenoliai kūrė imperiją tik tam, kad mes, jų palikuonys,
būtume priešo vėtomi ir mėtomi.
bet be abejo tai panašu, tartum ant tautos vežimo ašių
vietoje tepalo kažkas nuolat barstytų žvyrą. O gal taip
dedasi dėl to, kad mes esame dinastų tauta?
Mes visi mylime savo tautą, tik, man rodos, ta meilė nėra
panaši į vieną veržliai tekančią srovę, o tėra atskirų meilių
sanplūdis: kiek tautiečių, tiek meilių.
Nuo tautos kamieno priešai drasko gyvus lapus, o ir patys
lapai atplyšta ir krenta į svetimą dirvą. Aš nežinau, ar
lietuviai su kuo taip lengvai atsisveikina, kaip su savo
tauta?
Aš nežinau, ar kur tauta yra parodžiusi tiek heroizmo,
kovodama už savo laisvę, kiek parodė lietuvių tauta.
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir, per-
siėmę tos narsybės dvasia, įnikę žvanginame kardais su
savo broliais, kartais net ir tikruosius priešus pamiršdami.
Mūsų ginčininkų savitarpio erzelynė man primena nykštu-
kus, besimojuojančius mediniais kardeliais po ąžuolu,
kurio gilėmis mes visi mintame.
Apie lietuvybę
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos
teisybę.
Amžinoji Ugnis yra Lietuvybės ženklus prasmuo.
Lietuvybės drungnumas – pakėlė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko svetimo „klimato“, nors savybėje jo
patriotizmas neginčytinas.
Lietuviška šeima – Lietuvybės židinys arba… su Lietuvybe
atsisveikinimo kryžkelė…
Nulietuviškėjimas – tautinė savižudybė ir visokia trąša
svetimoms dirvoms.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit nuleidžia Lietuvybės
vėliavą ir kapituliuoja prieš kitatautį: ar tai įsisenijusi iš
baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka,
ar imlus svetimybių pamėgimas, ar pagaliau viskas kartu?
Kai tautietis nebegirdi Geležinio Vilko staugimo nuo Gedi-
mino kalno, tarp jo ir tautos nusileidžia Lietuvybės balso
nebepraleidžianti uždanga.
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos at-
skalūnu: mums verkiant reikia Lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas — didžiausias dievų keršto šaukiąs nu
sikaltimas. O ar atleis dievai Lietuvybės išdavimą?
Aš nesibraunu į svetimą sąžinę ir nešnipinėju, kas kokiam
dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten pirmon galvon
skaisčiai liepsnotų Lietuvybės lempelė.
Apie istoriją
Ąžuolas giliai įleidžia šaknis į podirvį: užtat jis toks galin-
gas. Lietuvis būtų daug atsparesnis kaip lietuvis, jei, to
mūsų švento medžio pavyzdžiu, savo sąmone giliai įsisiurbtų
į savo tautos istoriją.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės
paviršiumi plūduriuojantis laivelis, kurį vėjai stumdo kaip
nori, jau nebekalbant apie audras.
Mūsų kelias į istoriją pramintas kietokai: mes skubėjome
ten ieškoti atramos ir semtis įkvėpimo, kovodami dėl tau-
tos atgimimo, atkuriant valstybę, ir šiandien mūsų tautos
didvyriai kažin ar negirdi iš gilios praeities senolių šnabžde-
sio, stiprinančio juos atlikti žmogaus pečiams sunkiai pa-
keliamą misiją — neleisti priešams palaužti ir palaidoti
tautos.
Tautos istorija, kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią,
bet neturi pabaigos. Vargas tai tautai, kuri apsileidžia tą
epą kurti ir tęsti toliau.
Kad istorija būtų veiksminga, t. y., kad ji būtų kietas skydas
kovai su priešais, ir patikimas ramstis prieš nulietuvėjimą,
ji turi būti integralinė lietuvio sąmonės bei pasaulėžiūros
dalis.
Priešai atkakliai rausiasi po tautos pamatais ir degina
mūsų senus istorinius pergamentus.
Sunku nupiešti keliais žodžiais praeitį, bet, kai į ją įsiklau-
sai, girdi karvedžių įsakymus, trankiai trenkiančius karo
maršus ir kardų žvangėjimą, bet visiškai negirdi lietuviš-
kos tautinės lyros skambėjimo,- absoliuti tyla!
Apie amžinybę
Lietuva – didvyrių žemė! Tai nėra tik tušti žodžiai. Mes
visais amžiais turėjome didvyrių, kai juos pašaukdavo
Tėvynės pavojai. Turime jų gausybę ir šiandien, kai tauta
sprendžia savo egzistencijos didžiąją problemą — būti
ar nebūti.
Didvyriai galvoja Amžinybės mastu. Jie yra tautos nemary-
bės didieji vėliavnešiai, grindžia jai kelią ateitin savo asme-
nine laisve, krauju ir net gyvybe.
Tautos Amžinybė kalba didvyrių lūpomis!