Vyriška ir (ne)vyriška spalva

Pažvelgus į vaikiškų rūbų parduotuves galima pamanyti, kad pasaulyje yra tik dvi spalvos su visais įmanomais atspalviais: žydra ir rožinė. „Uniforminis“ spalvynas toks populiarus, kad žydri ir rožiniai rūbeliai sudaro apie 90 proc. vaikų asortimento. Ir nors berniukai dar gali bent kartais atsikvėpti nuo mėlynų apdarų, mergaitės, atrodo, yra pasmerktos iki paauglystės (ir ilgiau) gyventi rožiniuose kambariuose, važinėtis rožiniais dviračiais ir avėti rožinius guminius batus. Bet grįžtelėjus atgal galima prisiminti ilgai trukusius ir tik neseniai pasibaigusius laikus, kai vyrai ir moterys buvo „apsikeitę“ šiomis spalvomis.

1918 metų madų žurnale „Ladies Home Journal“ buvo rašoma: „Visuotinai priimta taisyklė, kad berniukams dera vilkėti rožinius rūbus, o mergaitėms, pageidautina, žydros spalvos sukneles. Rožinė išreiškia ryžtingumą ir, kaip visos intensyvios spalvos, labiau dera vyriškai prigimčiai, o žydra yra subtilesnė ir santūresnė, todėl pabrėžia natūralų jaunų damų grožį.“.

Kitas žurnalas, „Time Magazin“, praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje spausdino žinomiausių Niujorko parduotuvių spalvines rekomendacijas: įvairūs raudonos spalvos atspalviai buvo siūlomi „jauniems vyrams“ ir griežtai nerekomenduojami „jaunoms damoms“. Apskritai visoje Europoje vaikus iki Antrojo pasaulinio karo buvo priimta rengti neutralia balta, juoda ar ruda spalvomis (tuo galite įsitikinti pavartę antikvarines to laikotarpio šeimų nuotraukas), bet jeigu jau ryždavosi rinktis ryškesnes spalvas, tai, savaime suprantama, rožinė tekdavo berniukams, o žydra puošdavosi mergaitės.

Žvelgiant į dar senesnius laikus galima prisiminti, kad raudona ilgą laiką simbolizavo Kristaus kančios spalvą. Renesanso laikų drobėse kūdikėlis Jėzus paprastai būdavo vaizduojamas aprengtas rožinės spalvos apdarais, o ir vystyklai jo lopšyje dažniausiai turi rožinį atspalvį. Beje, galime prisiminti, kad legendinio italų futbolo klubo Turino „Juventus“ pirmosios komandinės uniformos marškinėliai irgi buvo rožiniai.

Manoma, kad į mėlyną ir žydrą spalvyną berniukų aprangos madą pastūmėjo išpopuliarėję „jūreiviški“ kostiumėliai, kuriuos XX amžiaus pradžioje nešiojo tiek berniukai, tiek mergaitės, tačiau pamažu jie įsitvirtino kaip „mažo vyruko“ aprangos kodas. Galutinis moteriškų ir vyriškų spalvų „perversmas“ įvyko jau po karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje – šeštojo pradžioje. Beje, prie rožinės spalvos triumfo mergaičių rūbų spintose labai prisidėjo viena garsi „dama“ – lėlė Barbė. Galop viskas baigėsi tuo, kad vienu metu rožinė spalva, netyčia atsiradusi vyro rūbuose, sukeldavo paniekinamą aplinkinių šypsnį, nes „juk rožinė – tik mažoms mergaitėms“.

Laimei, mados tendencijos ateina ir praeina: ekspertai ir mados istorikai neatmeta tikimybės, kad po pusės amžiaus spalvos vėl apsikeis vietomis. Gali būti, kad taip nutiks ir anksčiau: juk ne atsitiktinai pastarųjų metų mados kūrėjai vis noriau rožinę spalvą naudoja vyrų kolekcijose. Ir ne tik jie: rožiniai marškiniai ir kaklaraiščiai jau seniai biuruose nebuvo tokie populiarūs kaip šiuo metu. Nors apskritai rožinė spalva labiau būdinga šviesesnėms ir linksmesnės pavasario – vasaros kolekcijoms, tačiau ir rudeninius ansamblius galima pagyvinti rožiniais marškiniais, marškinėliais, aksesuarais, o tamsius viršutinius rūbus nuo niūrumo gelbės rožinių spalvų ar raštų su rožiniais atspalviais šalikai, kepurės, krepšio detalės.

{alfa2}