Neįmintos kosmoso paslaptys: Jurijus Gagarinas

Pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino, pakilusio į kosmosą 1961 m. balandžio 12 d., likimas susiklostė visiškai kitaip nei Valentinos. Sulaukęs 34-erių, jis žuvo per mokomąjį skrydį 1968-aisiais. Gal todėl nuotraukose bei jį įsimylėjusių moterų atmintyje taip ir liko amžinai jaunas ir besišypsantis.

Lenktynės su JAV. Jurijus Gagarinas dėl žemo ūgio vos pateko į aviaciją. Būsimasis didvyris ant sėdynės pasidėdavo pagalvėlę, kad galėtų taisyklingai nutupdyti lėktuvą.

 

Tačiau kosmonautikoje tokie duomenys labai pravertė – akademikas S. Koroliovas ieškojo žemaūgio drąsuolio. Iš dvidešimties kandidatų atrinko šešis: S. Koroliovas skubėjo, nes „amerikonai“ stengėsi atsirevanšuoti už pralaimėjimą – mat rusai pirmieji paleido dirbtinį palydovą „Sputnik“.

 

JAV valdžia nusprendė, kad Alano Šepardo „šuolis į kosmosą“ įvyks balandžio 20 d. SSSR tiesiog privalėjo paleisti „Vostok“ keliomis dienomis anksčiau. Viršūnėse buvo svarstomos dvi galimų kandidatų pavardės – J. Gagarino ir S. Titovo.

 

Apie žmogaus skrydį į kosmosą naujienų agentūros parengė net tris pranešimo variantus.

 

Pirmasis buvo iškilmingas. Antrasis – tam atvejui, jei erdvėlaivis būtų nepakilęs į orbitą ir nukritęs taigoje ar vandenyne (tada būtų kreipiamasi į kitų šalių vyriausybes su prašymu ieškoti kosmonauto). Ir trečiasis – apie tragišką pirmojo kosmonauto žūtį.

 

Skrydis – kaip viena akimirka? Kalbama, kad kai kurie kolekcininkai iki šiol saugo kraupius vaizdo įrašus, kuriuose įamžintos J. Gagarino kančios kosmose… Tačiau viso pasaulio žmonės jauną rusų vaikinuką pamilo, ko gero, ne tik už jo drąsą, bet ir už legendinę šiltą šypseną.

 

Jurijus nežinojo, kas jo laukia. Kai startuodamas per iliuminatorių pamatė siautėjančias liepsnas, ne juokais išsigando pamanęs, kad užsidegė erdvėlaivis. Bet vėliau apie 108 minutes, praleistas kosmose, pasakojo: „Tai buvo viena nuostabi akimirka…“

 

Sėkmingai nusileidus riedėjo džiaugsmo ašaros, laukė draugiški apsikabinimai su Nikita Chruščiovu. Vėliau ne tik SSSR vadai – viso pasaulio šulai spaudė jam ranką, veržėsi kartu pakelti taurelę. Natūralu, kad Jurijus (kaip ir po kelerių metų V. Tereškova) ėmė žvelgti į žemiškus reikalus tarsi iš kosmoso – liaudiškai tariant, „pasikėlė“.

 

Meilės nuotykis Kryme. O „ant žemės nusileido“ vienoje Krymo sanatorijoje. Ten taip prasiskėlė galvą, kad liko gilus randas visam likusiam gyvenimui. Todėl netrukus vykusiame partijos suvažiavime žurnalistams buvo griežtai uždrausta fotografuoti pirmąjį kosmoso žmogų.

 

Populiariausios dvi šio įvykio versijos. Vieną jų aprašė „Pravda“. Jurijus, maudydamasis audringoje jūroje, staiga pamatė skęstantį berniuką. Puolė į pagalbą, šiaip ne taip užkėlė jį ant uolų, tačiau pats trenkėsi kakta į uolą.

 

Antroji versija ne tokia herojiška. Jurijus neva „kadrino“ sanatorijoje dirbusią medicinos seserį, o atsakingiausiu momentu kažkas įėjo į kambarį. Gagarinas šoko pro antrojo aukšto langą. Deja, sėkmingai nusileisti nepavyko: drąsuolis galva trinktelėjo į plytinę klombą… Tąsyk, išvydęs kruviną auklėtinį, kosmonautų būrio vadas vos nenusišovė.

 

Sudaužyta „Pobieda“. Šlovė buvo sunkiai pakeliama. Neilgai J.Gagarinas važinėjo ir valdžios jam dovanota „Volga“. Kartą, kirtęs sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, sudaužė ir savo automobilį, ir senutėlę pensininko „Pobiedą“.

 

Avarijos vietoje akimirksniu išdygęs milicininkas nusišypsojo, atidavė kosmonautui pagarbą ir užtikrino, kad „nubaus kaltininką“ (t. y. tą, kuris nepasitraukė J. Gagarinui iš kelio). Nukentėjęs „Pobiedos“ šeimininkas taip pat šypsojosi – prieš jį stovėjo pats Jurijus Gagarinas!

 

Milicininkas įsodino kosmonautą į pakeleivingą mašiną ir ėmė rašyti baudos kvitą… pensininkui. Tačiau po kelių minučių prabudo Gagarino sąžinė, ir jis pripažino savo kaltę. Vėliau suremontavo „Pobiedą“. Po šio įvykio Jurijaus charakteris vėl ėmė keistis į gerąją pusę. Be to, jis buvo paskirtas kosmonautų rengimo centro viršininku ir rengėsi naujiems skrydžiams.

 

 

 

Mįslinga žūtis. J. Gagarinas žuvo 1968 m. kovo 27 d. kartu su kolega bandydamas lėktuvą MIG-17.

 

Manoma, kad orlaivis dideliu greičiu smigo į žemę dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių: sinoptikai pranešė netikslią prognozę, neveikė skrydžių saugumą užtikrinanti aparatūra. Be to, pažeidžiant visas taisykles, J. Gagarinui iš paskos pakilo dar 2–3 lėktuvai. Kosmonautas tuo metu turėjo ir asmeninių sunkumų – ligoninėje gulėjo jo žmona Valentina. Po katastrofos pradėtas kruopštus tyrimas buvo bevaisis – ekspertai pateikė labai miglotas išvadas.

 

Todėl vėliau atsirado įvairiausių hipotezių – daugiausia pigių sensacijų: „Lakūnai buvo girti“, „Nusprendė pasivažinėti“, „Ieškojo vietos medžioklei“, „Gagariną nužudė“. 

 

Daugelis tvirtina, kad vyras nujautė savo žūtį. Prieš pat mirtį pasikvietė į svečius brolius ir su jais nusifotografavo. Ligoninėje gulinčiai žmonai buvo pažadėjęs aplankyti ją po skrydžių, tačiau atvažiavo prieš juos.

 

Sutuoktinio žūties dieną Valentina Gagarina, tarsi nujausdama nelaimę, nerado sau vietos. Kelis kartus skambino į namus, tačiau veltui. Tada susisiekė su kaimynais. Šie pasakė, kad viskas gerai – tiesiog neveikia telefonas. Kai į ligoninę atėjo Tereškova ir dar keli kosmonautai, ji iškart suprato, kad įvyko nelaimė.

 

Žmonai – tik plaukų sruoga. Kovo 28-ąją, aštuntą valandą vakaro, į Burdenko ligoninės lavoninę atvežė du kibirus su palaikais. Ant stalo buvo išdėliotos kūno dalys.

 

Garsųjį kosmonautą atpažino pagal apgamą prie ausies – jis visada prašydavo kirpėjos, kad būtų atsargesnė. Kolegos atkirpo plaukų kuokštą, kad perduotų jo žmonai bent tokį atminimą…

 

Jie taip pasakoja apie pirmojo kosmonauto žūties dieną: „Į krematoriumą atvažiavome 9 ryto. Prie durų stovėjo Leonovas, Tereškova ir kiti kosmonautai. J. Gagarino brolis Valentinas pasiskundė, kad jų neįleidžia vidun. Paskambinome L.Brežnevui. Šis gana ilgai dvejojo, bet vėliau leido įeiti su sąlyga, kad karstas nebus atidaromas. Laidojimo brigados vadovu buvo paskirtas kosmonautas Andrijanas Nikolajevas. Jis nepakluso Brežnevui, ir karstas buvo atidarytas – celofaniniame pakete gulėjo žmogaus palaikai. Tada uždarė dangtį, paspaudė mygtuką ir karstas lėtai nuslinko į krosnį…“

 

{alfa2}