Moters savigarbos labirintuose

Bernardinai.lt

Prie dažnos troleibusų ar autobusų stotelės stovinčiame spaudos kioske būna iškabinti įvairūs leidiniai, kurių viršeliuose puikuojasi pusnuogės ar visai apsinuoginusios merginos, kartais net moterys. Tradiciškai esame linkę kaltinti jas savigarbos stoka. Bet ar taip ir yra? O gal atvirkščiai – jos kitaip supranta savigarbą, kuri ir skatina jas taip elgtis? Paieškokime atsakymo į šį klausimą.


Moters savivoka ir savęs vertinimas

Psichologijoje savigarba apibrėžiama kaip asmens pagarba sau. Čia skirtini du aspektai. Pirmiausia žmogus turi susivokti savyje ir atsakyti į klausimą: kas aš esu? O paskui įvertinti save – teigiamai (aišku, tuomet turi už ką save gerbti) arba neigiamai (tada liūdi ir jaučiasi nevisavertis). Tačiau vertinant reikia turėti kokį nors standartą ar etaloną, su kuriuo lygindami ir gauname galutinį rezultatą – savo vertę savo pačių akyse, t. y. savigarbą. Tad svarbiausias klausimas kalbant apie moters savigarbą yra šis: kokiu matu ji save matuoja, su kuo lygina, koks yra jos pasirinktas etalonas bei jo turinys.

Daugelis asmens savybių formuojamos, ugdomos nuo pat vaikystės, ir didžiausią įtaką šiam procesui daro šeima. Išskirtinis vaidmuo tenka mamai, nes būtent ji dukrai rodo pirmutinį sektiną moteriško elgesio, laikysenos ir savęs suvokimo pavyzdį. Tačiau, kaip rodo tyrimai, vaikai mūsų šeimose nesulaukia jiems būtino dėmesio, ir tuomet pirmuoju smuiku groja išorinė aplinka, iš visur tvinstanti reklama, brukami tam tikri moteriškumo pavyzdžiai, į kuriuos mergaitės siekia lygiuotis ir pagal kuriuos vertina save.

Pagrindiniai šiuolaikinių moterų tipai

Karjeros moteriai svarbiausia jos profesinė sėkmė. Ši išsilavinusi, profesiją įgijusi ir materialiai apsirūpinusi moteris vadovaujasi ir pasikliauja tik savo protu. Ji stengiasi sveikai gyventi ir viską numatyti bent dešimtmetį į priekį – kada galės pakilti tarnyboje, kada ištekėti, kada ir kiek turėti vaikų ir t. t. Jokių netikėtumų, jokios improvizacijos. Tokia moteris pasitiki tik savimi ir… patenkinta taip pat tik savimi. O sutuoktinis jai egzistuoja tiek, kiek yra susijęs su jos planais. Taigi jis jai labiau rūpi ne kaip žmogus, bet kaip priemonė savo tikslams įgyvendinti. Kadangi dažnas vyras nesutinka su tokiu siauru jam skiriamu vaidmeniu ir siekia keisti santykius šeimoje, žmonos akyse jis tampa nelaimingas nevykėlis. Iš esmės jai nereikia bendrystės šeimoje, užtenka savęs pačios. Be to, vieną tikslą pasiekus, jį keičia kitas. Ir neretai atsitinka, kad vyras, pasirinktas būti vaikų tėvu, tolesnei moters karjerai pasidaro visai nenaudingas, dėl to labai dažnai kyla skyrybų grėsmė. Tada vyrui tenka rinktis: ar likti šeimoje ir ja rūpintis susitaikant su visišku žmonos atsidavimu karjerai (o tai reiškia ne tik neribotą valandų kiekį darbe, bet ir nuolatines komandiruotes, įstaigoje vykstančius vakarėlius, neformalų bendravimą su kolegomis ir t. t.), ar…

Panašių šeimų nemažai sutinku savo praktikoje, ir būtent vyrai jose dažniausiai pradeda ieškoti psichologinės pagalbos. Sunku pagelbėti tokioms poroms, nes pirmiausia tokio tipo moterys turi pamažu keisti požiūrį į savo gyvenimą, vertybes ir prioritetus. O tam jos nebūna pasirengusios.

Moteris gundytoja save pirmiausia suvokia kaip vyrų aistros patenkinimo objektą. Kuo daugiau vyrų ja žavisi, tuo stipriau ji jaučiasi lydima sėkmės ir labiau gerbia save. Iš esmės visas tokios moters dėmesys sutelkiamas į savo išorinio grožio bei kūno puoselėjimą. Ji seka madą ir aklai jos vaikosi, dalyvauja „madinguose“ renginiuose, įvairiuose „misių“ rinkimuose, mados pristatymuose ir kitokiame „elito“ gyvenime, ypač tame, kuris atspindimas žiniasklaidoje. O vyrus vertina pagal tai, kiek jie finansiškai galėtų aprūpinti tokį jos gyvenimą. Aišku, ir išteka tik už tokio. Tačiau žurnalo viršelyje jos nepamatytume nei vaikų apsuptyje, nei drauge su vyru, nes tai neatitiktų gundytojos įvaizdžio.

Kaip rodo patirtis, tokių porų šeimyninė laimė iškart baigiasi, jei vyro veiklą ištinka finansinė krizė arba moteris sugundo materialiai daug turtingesnį asmenį, kuris sugeba užtikrinti jai dar gražesnį, jos supratimu, gyvenimą. Šeimoje tokioms moterims neįdomu, jos linkusios gyventi su „draugais“, nes juos pakeisti yra paprasčiau. Jeigu sukuria šeimą, dažniausiai spaudžiamos vyrų, jų namais rūpinasi samdomos tvarkytojos bei ekonomės, o vaikais, jei jų esama, – auklės. Mat pačios neturi nei laiko, nei jėgų, nes yra didžiausios ir aktyviausios vartotojiškos visuomenės grožio industrijos klientės.

Beje, būtent tokią moteriškumo sampratą nuodugniai puoselėja paauglėms skirtos reklamos, pabrėžiančios vienintelį moters privalumą – seksualumą: tu esi vertinga tiek, kiek atrodai seksuali ir kiek vyrų priverti gėrėtis savo kūnu bei geisti tavęs. Tad tokiai merginai ar moteriai apsinuoginusiai nusifotografuoti žurnalo viršeliui tolygu patirti garbę ir gauti savo vertingumo įrodymą. Ji save gerbia todėl, kad yra žavi gundytoja.

Trečiasis tipas – šeimos moterys. Jas galėtume skirti į du pogrupius.

Pirmajam priklausytų moteris-šeimos galva. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Kitaip tariant, kontroliuoja ir valdo viską – pradedant finansais ir baigiant… intymiais santykiais.

Tokia moteris dažniausiai kopijuoja nelaimingų savo tėvų šeimyninį gyvenimą. Jame mama užima vadovaujamą vaidmenį ir priima visus svarbiausius sprendimus, nes iš anksto neigiamai žvelgė į vyrus. Ištekėjusi tuoj ėmėsi savąjį „auklėti“, „tobulinti“ ir jam nurodinėti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverčiams santykiams ir „pasirašo“ kapituliavimo aktą guosdamasis, kad „visos bobos tokios“. Tiesa, kartkartėmis jis save „apdovanoja“ nepaklusimu žmonai ir išgėrimu su panašaus likimo draugais. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai moters „diriguojamas“ vyras gauna papildomų pajamų ir nuolat turi „savų“, žmonos nekontroliuojamų pinigų (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugų daug kam prireikia), jis tampa net alkoholiku. Ir tada žmona įgyja nenuginčijamą įrodymą, kodėl privalo vis tikrinti, auklėti ir persekioti savo antrąją pusę. Tokia moteris save vertina ir gerbia už tai, kad „aukojasi šeimai“, kad viena ant savo moteriškų pečių tempia visą gyvenimo naštą.

Kurgi ne… Tai, sakytume, egoistinis, savimylos „aukojimasis“, kuris pasitelkiamas siekiant valdyti vyrą ir visus aplinkinius. Bet jei tik vyras meta gerti, atgauna pasitikėjimą savimi ir pareikalauja pagarbos sau ar bent skaitymosi su juo kaip su asmenybe, judviejų šeimyniniam gyvenimui dažnai ateina galas… Pasirodo, žmona nemoka, o ir nenori kitaip gyventi. Ji sugeba tik „aukotis“ (t. y. kontroliuoti ir viskam vadovauti) ir pati savo akyse jaučiasi vertinga tik tiek, kiek „aukojasi“, nesvarbu, kad to jau seniai niekas neprašo…

Antrajam pogrupiui priklausanti moteris-žmona ir mama kitų šeimos narių atžvilgiu nesijaučia nei išskirtinė, nei ypatinga. Taip, ji rūpinasi namais, pati skaniai gamina, myli vyrą ir vaikus, o svarbiausia – juos gerbia. Gerbia ir save bei savo pasirinkimą tapti žmona ir mama. Dažnai šį vaidmenį ji sėkmingai suderina su mėgstamu darbu ir karjera! Ji nesuabsoliutina nėi vienos gyvenimo srities. Jai svarbūs mieli ir jaukūs namai, svarbu pačiai jaustis dailiai ir patraukliai, svarbu būti savo darbo profesionale, bet svarbiausia – mylėti savo artimuosius, jais rūpintis ir
būti mylimai. Tokia moteris nesisavina kito žmogaus gyvenimo auklėdama ir moralizuodama. Ji suvokia, kad visi esame Dievo kūriniai ir vaikai. Beje, ir laikini. Todėl ji siekia branginti ir džiaugtis savo ir artimų žmonių gyvenimu.

Tai jau neretas moters tipas. Tik tokia moteris nėra linkusi viešai skelbti savo gyvenimo, o ir žurnalistams jinai neįdomi. Jokių išsišokimų ar skandalų. Jos pačios supratimu, gyvenimo paskirtis ir yra gyventi – gražiai, ramiai, su meile. Ir kiek jai tai sekasi, tiek ji save už tai vertina ir gerbia.

Šias mano mintis perskaičiusioms mamoms siūlyčiau paklausti savęs: koks pavyzdys esame savo dukroms, kokį moters tipą joms dovanojame kaip etaloną, į kurį jos lygiuosis, ir ar iš viso ką nors dovanojame? O gal užleidžiame vietą reklaminiuose leidiniuose ar vaizduose mirksinčioms gundytojoms? Juk ir jos turi mamas, mokytojas…

 

 

www.bernardinai.lt