Pasaulis be branduolinio ginklo – B.Obamos svajonė ar reali viltis?
Pasaulis tikrai išgirdo Prahoje Baracko Obamos entuziastingu tonu pasakytą kalbą apie branduolinį nusiginklavimą. Nepaisant to, kad pasaulis be branduolinių ginklų atrodo dar kiek nereali svajonė, B.Obamos kalbos Prahoje nederėtų nuvertinti iki svajonių lygmens ar priskirti naiviems pasisakymams. Tokio rango politikai kaip JAV prezidentas jei kartais ir leidžia sau būti naiviais svajotojais, tai tikrai ne sakydami viešas kalbas daugiatūkstantinėms minioms.
Ši kalba tikrai reikšminga dėl retorikos, kuria aiškiai mėginima pasauliui parodyti, kad branduolinio ginklo reikia ne bijoti, bet turėti drąsos jo atsisakyti. Tai akivaizdus siekis pakeisti iki šiol įsitvirtinusią neviltį ir nuostatą, jog nieko negalima padaryti ir privalome gyventi pasaulyje su branduolinio karo grėsme.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad savo kalboje B.Obama šalia apibendrintai iškelto nusiginklavimo tikslo nužymėjo ir smulkesnes, bet labai aiškias gaires, kaip tai turėtų būti daroma.
Taigi, po susitikimo Londone su Rusijojs prezidentu Dmitrijumi Medvedevu B.Obama paskelbė, kad abi šalys iki metų pabaigos sieks susitarti dėl naujos sutarties, kurioje bus numatyta sumažinti branduolinių galvučių ir nešančiųjų sistemų skaičių.
Bus siekiama sugriežtinti sankcijas šalims, kurios nesilaiko Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties arba apskritai pasitraukia iš šią sutartį pasirašiusių valstybių gretų. Aptardami šį punktą skeptikai pažymi, kad po tokių Prahoje viešai deklaruotų tikslų JAV turės formalų pretekstą siekti, kad prieš šalis didinančias, savo branduolinį arsenalą, ar siekiančias įsigyti branduolinį ginklą, būtų imamasi itin griežtų priemonių.
Savo ruožtu B.Obama pasiūlė griežčiau kontroliuoti branduolinio ginklo gamybai naudojamas medžiagas ir jų paplitimą, kad jos per neapdairumą nepatektų į rankas teroristams. Ir galiausiai JAV įsipareigojo dėl visų šių klausumų surengti specialią konferenciją.
Iškalbingos išimtys
Nepaisant užduoto tono, prezidento kalboje aiškiai buvo galima jausti dvi labai svarbias išlygas, kurios kalbas apie branduolinį nusiginklavimą ir taikesnį pasaulį iš esmės nukelia neribotam laikui ir verčia klausti, ar tai nėra vien tik kalbos.
Visų pirma, B.Obama leido suprasti, kad jis veikiausiai nesitiki, jog užsibrėžto tikslą pavyks pasiekti per visą jo gyvenimą. Jei tartume, kad vidutinio amerikiečio gyvenimo trukmė yra 78 metai, tai B.Obamai liko dar trys dešimtmečiai, per kuriuos tikslas taip gali būti ir nepasiektas. Maža to, per tiek laiko gali pasikeisti daugybė dalykų.
Antroji ir kur kas svarbesnė išimtis, apie kurią užsiminė B.Obama, yra teiginys, kad tol, kol branduolinis ginklas pasaulyje egzistuos, Amerika savo ruožtu taip pat palaikys saugų, užtikrintą ir efektyvų branduolinių ginklų arsenalą.
Toks pasakymas reiškia ne ką kita, o tik tai, kad kol nors viena pasaulio šalis galės potencialiai panaudoti branduolinį ginklą, Amerika visada galės atsakyti tuo pačiu. Antraip ta kita šalis neišvengiamai taptų dominuojama pasaulio jėga. Taigi, jei nenusiginkluos Amerika, to tikrai pirmoji nepadarys Rusija ir Kinija. Ir prancūzai sunkiai norės pasitikėti ir savo šalies saugumą patikėti vien amerikiečiams, todėl pasilaikys savąjį branduolinį arsenalą. O Britanija žinoma neleis, kad vienintelė Prancūzija Europoje galėtų tais savo arsenalais didžiuotis, tad savuosius ginklus taip pat pasilaikys.
Ir čia tik tos šalys, kurios savuosius branduolinius ginklus gali teisėtai laikyti, nepažeisdamos branduolinių ginklų neplatinimo sutarties. Tačiau sutarčiai nepriklausančios Indija, Izraelis ir Pakistanas ar Šiaurės Korėja veikiausiai net nesileis į kalbas ar diskusijas dėl branduolinio nusiginklavimo. Taigi su tokiomis išlygomis, kurias pateikė JAV prezidentas, nusiginklavimas atrodo labai sunkiai įmanomas.
Skpetikai mėgina sakyti, kad tokiais garsiais ir iškalbingais pasisakymais apie visuotinį nusiginklavimą prezidentas stengiasi iš anksto apsisaugoti nuo kritikos JAV atžvilgiu per kitais metais vyksiančią konferenciją, kurioje bus peržiūrimos Branduolinio nusiginklavimo sutarties sąlygos.
Branduolinės valstybės jau ne kartą buvo kritikuotos už tai, kad vengia išpildyti savo įsipareigojimus pagal sutarties VI straipsnį. Pasak kritikų, šis straipsnis aiškiai įpareigoja šalis visiškai nusiginkluoti, tuo tarpu pačios šalys teisinasi sakydamos, jog straipsnis jas įpareigoja pradėti konstruktyvias derybas, o nusiginklavimas galimas tik pasiekus bendrą ir visuotinį susitarimą.
Pasikeitusi JAV politika tikrai turės įtakos tiek Amerikos partnerių, tiek ir varžovų tolesniems veiksmas, nes mažų mažiausiai jei ne konkrečiais veiksmais tai bent žodžiais reaguoti teks. Štai Britanija nors ir nepaskelbė apie branduolinės programos pabaigą, greitai informavo apie naujosios pradžią ir pareiškė, kad neatmetama galimybė ateityje sumažinti jau ir taip sumažintą branduolinį arsenalą.
Kinija ir Rusija kaip susitarusios pranešė apie savo strateginių pajėgų ir pajėgumų modernizavimo planus, tačiau vargu ar šių dviejų šalių atveju modernizacija turi tiesioginį ryšį su branduolinio ginklo atsisakymu.
Apibendrindamas susidariusių situaciją „Wall Street Journal“ praėjusią savaitę rašė: „Veikiausiai manoma, kad Amerikos pavyzdys turėtų patraukti Rusiją, Šiaurės Korėją, Pakistaną ir galbūt Iraną atsisakyti branduolinių ambicijų. Tačiau veikiausiai Amerikos branduolinio arsenalo sumažinimas kiekybiniais ir kokybiniais parametrais tik paskatintų šias šalis investuoti į savo branduolinį sektorių, nes tai būtų nepamainoma proga pamėginti bent šitaip prilygti galingiausioms pasaulio šalims.“