Ilga sadistiškų CŽV kankinimų istorija
XX amžiuje buvo praktikuojamos dvi pagrindinės modernaus „švaraus kankinimo“, kuris nepalieka ant kankinamojo kūno jokių žymių, tradicijos. Pirmoji tradicija yra prancūziška ir joje daugiausiai buvo naudojamas kankinimas vandeniu ir elektra. Tuo tarpu anglosaksiškoji tradicija dažniausiai praktikuodavo kaslikinius metodus – neleidimą miegoti, visišką judėjimo apribojimą, staigų temperatūrų kaitaliojimą, triukšmą ir mušimą.
Visos šios anglosakiškos kankinimo tradicijos puikiai atsispindi Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto ataskaitoje, kuri sudaryta apklausus 14 buvusių CŽV kalinių. Be to, ataskaitoje kalbama ir apie iki šiol nežinomus kankinimo būdus, kuriuos „Slate“ žurnale aptaria profesorius Dariusas Rejalis, knygos „Kankinimai ir demokratija“ autorius.
Ledinio vandens terapija
„Kiekvieną dieną per pirmąsias dvi savo kalinimo savaites aš buvau priverstas gulėti ant plastikinės paklodės, padėtos ant grindų. Tuomet ji būdavo pakeliama už kraštų. Ant mano kūno iš kibirų buvo pilamas šaltas vanduo. Aš keltą minučių gulėdavau įsuktas į šią paklodę su šaltu vandeniu. Tuomet buvau vedamas į tardymą“ – Raudonajam kryžiui teigė buvęs CŽV kalinys Walidas bin Attashas.
Trečiajame dešimtmetyje Čikagos policija siekė išgauti prisipažinimus iš įtariamųjų patalpindama juos į ledinio vandens vonias. Tokia praktika buvo vadinama „ledinio vandens terapija“. Tai nebuvo pirmas kartas, kada tokia praktika buvo panaudota. Per Pirmąjį pasaulinį karą Amerikos kariniuose kalėjimuose kaliniai buvo statomi po ledinio vandens dušais ir laikomi tol, kol apalps. Tokia praktika paplito ir kai kuriose Didžiosios Britanijos baudžiamosiose kolonijose. Ją ketvirtajame dešimtmetyje naudojo ir Sovietų Sąjunga. Įprasta ši praktika buvo ir fašistinei Ispanijai, Viši Prancūzijai, Gestapo okupuotai Belgijai. Sąjungininkai tokį kankinimo metodą naudodavo prieš kalinius, kuriuos laikė karo nusikaltėliais ir teroristais. Nuo 1940 iki 1948 metų britų tardytojai šią techniką naudojo slaptuose Londono kalėjimuose, kur buvo kalinami vokiečių karo belaisviai, kaltinami karo nusikaltimais. Šalto vandens terapiją šeštajame dešimtmetyje Alžyre naudojo Prancūzija. Aštuntajame dešimtmetyje Graikijos, Čilės, Izraelio ir Sirijos kalėjimuose sulaikytieji buvo verčiami ilgą laiką stovėti po šaltu dušu ar šaltame baseine. Septintajame dešimtmetyje Vietname tarnavę Amerikos kariai šią praktiką vadindavo „senu šalto-karšto vandens gydymu“.
Šalta kamera
Kitas kalinys Abu Zubaydah teigia: „Aš atsibudau nuogas, pririštas prie lovos, labai baltame kambaryje… Oras kameroje ir kambaryje buvo kondicionuojamas ir buvo labai šalta.“ Dvi ar tris savaites šis kalinys buvo priverstas praleisti prirakintas prie kėdės. „Šalta kamera“ yra viena iš 6 patvirtintų CŽV kankinimo technikų. Oro ventiliavimo sistema prieš kalinius pirmą kartą panaudota septintajame dešimtmetyje. Skelbiama, kad 1961 metais Parčmano kalėjimo Misisipėje prižiūrėtojai net 3 dienas kaitino žmogaus teisių aktyvistus ugnimi, o po to iškart pilna galia įjungdavo oro kondicionavimo sistemą. 1965 metais Adeno kaliniai teigė, kad britų prižiūrėtojai juos nuogus laikė šaltose kamerose, kuriose pilnu pajėgumu veikė oro kondicionieriai ir ventiliatoriai. Kitose šalyse prižiūrėtojai versdavo kalinius ilgą laiką stovėti ar tupėti prieš oro kondicionavimo įrenginius ar ventiliatorius. Taip aštuntajame dešimtmetyje buvo elgiamasi Pietų Vietname, Singapūre, 1976 metais Filipinuose, 1980 metais Taivanyje, devintajame dešimtmetyje Pietų Afrikos Respublikoje, o nuo 1991 metų iki dabar Izraelyje. Scenoje, kuri primena CŽV vykdyta Abu Zubaydah tardymą, Pietų Vietnamo kankintojai tardė aukščiausio rango Vietkongo belaisvį Vhueną Van Tai. Jis 4 metus buvo laikomas belangėje patalpoje, kurioje visą laiką pilnu pajėgumu veikė oro kondicionavimo sistema.
Kankinimas vandeniu
Abu Zubaydah teigia, kad po to, kai jis buvo pririštas prie lovos, ant jo galvos buvo uždėta juoda medžiaga, o tardytojai ant dangalu apdengtos galvos tuomet pylė mineralinį vandenį taip, kad tardomasis negalėjo kvėpuoti. Jei mineralinis vanduo būtų buvęs gazuotas, tai reikštų, kad CŽV tardytojai naudojo dar devintajame dešimtmetyje Meksikos policijos naudotą techniką (tehuancanzo). Meksikos policijos kankinimo būdas buvo išskirtinis tuo, kad į mineralinį vandenį dar būdavo įdedama čili pipirų, o po to tas vanduo prievarta pilamas į nosiaryklę. Naudojamos kelios kankinimo vandeniu technikos. CŽV, remiantis Raudonojo kryžiaus duomenimis, naudojo tradicinį kanikinimą vandeniu, kurį dar 17 amžiuje Nyderlandų Rytų Indijoje atrado olandai. Į Ameriką ši kankinimo forma buvo atgabenta, kai JAV kariai 20 amžiaus pradžioje sugrįžo iš sukilimo Filipinuose. Ketvirtajame dešimtmetyje kankinimą vandeniu buvo pamėgusi pietinių JAV valstijų policija. Tardytojai paguldo auką ant nugaros, o tada jam pro šnerves imamas pilti vanduo. Netrukus tardomasis ima dusti ir patiria siaubą. Dažnai taip prievarta išgaunami prispažinimai. Kartais tardomojo veidas uždengiamas medžiaga ir taip jam tampa sunku kvėpuoti.
Kankinimai dėžese
„Į patalpą prie mano kameros buvo atneštos dvi medinės dėžės. Viena buvo aukšta, kiek aukštesnė nei aš ir siaura… Kita buvo trumpesnė, kiek aukštesnė nei metras“ – teigia Abu Zubaydah. Didesnėje dėžėje jis buvo laikomas iki 2 valandų. Tai – tradicinės „prakaito dėžės“, kurios į mederniųjų laikų kankinimo praktiką atkeliavo iš tradicinių Azijoje vykdytų bausmių praktikos. Japonija šias dėžes naudojo bausdama Antrojo pasaulinio karo belaisvius. Jos iki šiol plačiai naudojamos Rytų Azijoje. Kinija šias dėžes naudojo per Korėjos karą, o kinų kaliniai iki šiol pasakoja apie kalinimus itin mažose kamerose, tamsiose kamerose ar itin karštose ar šaltose kamerose. Abu Zubaydah taip pat buvo priverstas kentėti ir mažesnėje dėžėje, kurioje jis turėjo nuolat stovėti susilenkęs. Šios dėžės naudojamos tam, kad priverstų žmogų nuolat kentėti jo kūnui nepalankias pozas. Prancūzai tokias dėžes naudojo baudžiamosiose kolonijose Naujoje Gvinėjoje 19 amžiuje. Kai kurie kaliniai jose buvo laikomi net iki 16 dienų be jokios pertraukos.
Abiejų rūšių dėžės į Amerikos kalėjimų praktiką pateko 19 amžiuje. Aštuntajame dešimtmetyje tokos dėžės buvo naudojamos Pietų Vietname, Irane, Izraelyje, Turkijoje. Per paskutiniuosius tris dešimtmečius šios dėžės, kaip teigiama, buvo naudojamos ir Brazilijoje, Hondūre, Pragavajuje. Po 2002 metų Irako kaliniai, laikomi JAV sulaikymo centruose, teigia buvę priversti kentėti kamerose, kurių dydis neleido jiems nei stovėti, nei sedėti.
Stovėjimas kamerose
Walidas Bin Attashas teigia: „Aš buvau pasiųstas į labai mažą kamerą. Aš galėjau nuolatos stovėti pilna pėda ant žemės, tačiau mano rankos buvo surakintos antrankiais, kurie buvo pritvirtinti prie virš mano galvos per visą kameros plotį nutiesto virbo“. Per praėjusį amžių daugumoje kalėjimų atsirado aukštos, siauros, karsto dydžio kameros, kuriose kaliniai yra verčiami stovėti ištisas valandas, o jų rankos surakinamos jiems virš galvos. 20 amžiuje Geinsvilio moterų kalėjime tokia stovima kamera buvo įrengta valgomajame tam, kad kalinė galėtų užuosti maistą.
