Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam
Norėčiau tikėti, jog po pirmojo mano bandymo nesuprantama ir vingiuota kalba susieti krikščioniškąją ir prigimtinę santuokas, šį kartą vėl pavyks laimėti mielo skaitytojo dėmesį. Šiuo kukliu ir toli gražu neprofesionaliu pamąstymu jį vėl kviesčiau paieškoti aiškesnio vyro ir moters sąjungos – santuokos – supratimo ir kartu prisiliesti prie gana sudėtingos temos: šeimos tikslo ir jos pagrindo.
Juk kad ir keista, kunigaujant kuo toliau, tuo vis sunkiau jaunavedžiams pavyksta išversti į nūdienos kalbą pagrindinį krikščioniškosios santuokos sutikimo objektą – neatšaukiamai priimti kitą ir jam save visą dovanoti (plg. C. 1057 §2: vir et mulier foedere irrevocabili sese mutuo tradunt et accipiunt). Kai kas tai vadina „tikra“ meile ir turbūt neklysta. Sutikite, tai nelengva tema.
Šiuo straipsniu nesiruošiu pasakyti nieko naujo. Kai kam tai bus tik „nuvalkiotos“ bažnytinės tiesios ar postringavimai apie sugedusį nūdienos pasaulį. Visgi juo norėčiau savotiškai pabandyti pasiaiškinti kai kuriems savo skaitytojams. Su jais visiškai sutinku: ne mums, kunigams, reikia kalbėti apie santuokos prasmę, grožį ar tikslus. Reikalingi susituokusiųjų pasauliečių liudijimai šia tema. Visgi – labai dažnai nutinka, jog vertinimas „iš šalies“ kartais būna tikslesnis. O gyvenantiems šeimoje kartais trūksta laiko ar galbūt ir noro įvertinti ar pamatyti tai, ką jie turi ir kiek daug jie gali. Čia ir būtų mano leitmotyvas įkišti savąjį trigrašį. Be kita ko, neapeliuoju į skaitytoją sau neliečiamumo, išskirtinių privilegijų ar nuolaidų. Daug dalykų čia – tai mano ar autorių, kuriais aš remiuosi (taip pat kunigų), asmeninės įžvalgos, kurios gali atrodyti mažai pagrįstos ir subjektyvios.
Pradėčiau skaitytojui užduodamas banalų klausimą: ar jam daugiau suteiktų džiaugsmo duoti ar imti (pvz., didelę pinigų sumą)? Net neabejoju, jog tarp mūsų atsiras tokių, kurie, kaip mano vienas bičiulis valandėlę pasvarstęs, atsakytų: „Na, jei turėčiau keletą milijonų, vieną mielai atiduočiau. Nors visgi, turint galvoje mano sunkią finansinę situaciją, be abejonės, gauti man suteiktų daugiau džiaugsmo…“ Atsakymas logiškas, nuoširdus ir praktiškas, tik, žinoma, šiek tiek prasilenkiantis su Evangelija, kurioje yra sukoncentruota visa mūsų krikščioniškojo gyvenimo koncepcija: laimė yra ne gauti, bet mokėti duoti. Arba kitais žodžiais: laimės negaliu duoti pats sau, ją galiu kitam duoti ir iš kito gauti. Ši „laimės formulė“ galioja ne vien mums, katalikams, ir ne vien pomirtinio gyvenimo perspektyvoje.
Akivaizdu, jog šiandienos modernus mentalitetas yra persisunkęs priešingų idėjų. Ko ir norėti, juk kelis prabėgusius individualizmo amžius nūdien vainikuoja vadinamoji „aš“ karta: ieškok savęs; būk savimi, net ir nežinodamas, ką tai reiškia; kurk save; būk laisvas ir neįsipareigok senamadiškais saitais; būk kitoks, net ir tada, kai tuo save pasmerksi būti izoliuotas ir t. t. Tikiuosi, skaitytojas sutiks, jog nėra būtinas specialus pasirengimas ar pagilintos socialinės studijos, idant galėtume ir pas mus apčiuopti šio vakarietiško individualizmo pasekmes: vienas kitam esame kliūtis ar geriausiu atveju tik instrumentas savo interesams, norams, gyvenimo projektams įgyvendinti ar patenkinti.
Palikdamas mūsų filosofams, sociologams ir psichologams paaiškinti, kodėl šiandien žmogaus gyvenime tiek daug sienų, aklaviečių ir vienatvės, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog Bažnyčia savo ruožtu jau II Vatikano susirinkimo konstitucijoje pabrėžė: „Žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, <…> gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas“ (Gaudium et spes., Nr. 24). Sekti savo pašaukimu ir jam save visą pašvęsti (dovanoti) – šią taisyklę sau galime pritaikyti kiekvienas: tiek vienuolis ar kunigas savo tarnystėje Viešpačiui, tiek pasaulietis šeimoje. Be jokios abejonės, abu pašaukimai yra vienodai šventi ir teisingi. Lygiai taip pat ne mažiau atsakingi ir įpareigojantys. Visgi, būdami panašūs, jie nėra tarpusavyje identiški: nors asmenys save pašvenčiantys Dievui ar šeimai yra vienodai netobuli, visgi kunigystėje ar pašvęstame gyvenime TAS, kuriam save pašvenčiau yra tobulas ir beribis. Tuo tarpu santuokoje – tiek vienas, tiek kitas yra riboti ir toli gražu netobuli. Ar lengviau save dovanoti tobulam, ar tokiam pat, kaip ir aš? Ar lengviau priimti tobulą Viešpatį ar netobulą žmogų? Viliuosi, jog galbūt skaitytojas suras šiai dilemai tinkamą atsakymą.
Santuokinis „taip“, nėra skirtas man pačiam. Kaip jau minėta, jis taip pat nėra skiriamas ir Dievui, kuris yra tobulas. Priešingai, šis sutikimas yra kitam ar kitai, kuri(s) į mano gyvenimą ateis su savo pliusais ir galbūt su trūkumais. Juolab kad šeimą kuriantys vyras ir moteris, nors ir yra skirti vienas kitam papildyti, be abejonės, yra ir turi būti skirtingi. Šalia to, negalima nepacituoti Katalikų Bažnyčios katekizmo, pagal kurį žmogus visur ir visada savyje ir šalia savęs patiria blogį. Ne išimtis ir vyro bei moters tarpusavio santykiai: „Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo“ (KBK, 1606). Todėl, kaip matome, santuoka diktuoja visiškai priešingas mūsų vakarietiškos kultūros bendravimo taisykles: norėdami abipusę sąjungą išsaugoti, vyras ir moteris neretai turi ne save laisvinti ar reikšti, bet savotiškai riboti, t. y. dėl kito save pamiršti, aukotis. Ypač tai liečia jų seksualumą, kuris neturėtų būti nei priedas santuokoje, nei absoliutus tikslas, kuriam pasiekti naudojamas kitas. Tai – žmonių tarpusavio meilės išraiška. Meilės, kuri neapsiriboja dviejų egoizmu ar malonumų medžiokle, tačiau Viešpaties valia dalyvauja kuriant naują žmogų. Ne veltui turbūt apie tai kalbėdamas efeziečiams apaštalas Paulius šūkteli: „Šita paslaptis yra didelė“ (plg. Ef 5,32)!
Liūdna, tačiau tenka konstatuoti, jog šiandien tampa įprasta „mėsinėti“ santuoką: nuo jos atskiriama santuokinė meilė (arba tiksliau – santuokinė meilė yra paliekama be santuokos); atimamas vienumas ir neišardomumas; ji nusakralinama ir subuitinama. Daugeliui katalikų santuoka – tai laimė dviem, kur vaikas neretai yra traktuojamas kaip kliūtis, balastas ar pabaiga. Tuo tarpu aktyvus lytinis gyvenimas – atvirkščiai – yra prievolė, mada ar net sportas. Akivaizdu, jog vis mažiau aiškumo šioje žmogui Dievo duotoje santuokos mozaikoje. Mūsų modernus pasaulis, kad ir kaip būtų gaila, praranda šio paveikslo vienumo jausmą, iškeldamas ar supriešindamas elementus, kurie santuokoje yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausomi.
Nepasakysiu nieko naujo, tačiau daugelis santuokinius saitus tapatina su emociniu ryšiu tarp susituokusiųjų. Tokiu būdu iki mirties siejantis santuokinis ryšys tampa tik teoretiškas, sunkiai realizuojamas, kaip sunkiai realizuojama yra meilė ar draugystė visą gyvenimą. Laikantis šios logikos, tik nedaugeliui „išrinktųjų“, kuriems kažkokiu mistiniu būdu pavyktų neišsivaikščioti, būtų skirta ši sakramentinė sąjunga. Visgi Bažnyčia visais laikai gynė nuostatą, jog santuokinio ryšio neišardomumas negali būti grindžiamas vien tik abipusiu santuokinių įsipareigojimu (kontraktu). Tai daugiau priklauso nuo šios „galingos sąjungos“ natūros, kuri susieja vyrą ir moterį tiek meilės, tiek teisiniais (pareigos) saitais. Būtent dieviškuoju įstatymu, nes santuokinis institutas su savo esminėmis savybėmis ir elementais Kūrėjo buvo
sukurtas jau „pradžioje“ (plg. Mt 19). Tai ne formalių civilinio ar bažnytinio įstatymų normų produktas istorijoje. Būtent todėl kalbėti apie skyrybas Bažnyčioje yra tolygu nusigręžti nuo savo Steigėjo ir nubraukti visą Šventojo Rašto palikimą, o tai tolygu netekti visko.
Šiandien dažnai tenka matyti jaunuosius, tiesiog apsėstus abejonių, įtarimų, neaiškumų, baimių. Dažnai jiems save įpareigoti santuokiniam ryšiui – tolygu visiškai netekti savosios laisvės ar „savęs“. Šie jauni žmonės sunkiai priima santuoką, kurioje galutiniu ir nepakeičiamu sutikimu jie gali išsilaisvinti iš savo egocentriškų tramdymo marškinių. Tai padaryti patys dažnai jie negali, nors ir gerai suvokia, jog „tikras“ įsimylėjėlis nebijo prarasti savo laisvės, jam bus skaudžiau netekti savo meilės. Dažnai reikia pradėti nuo meilės apibrėžimo ir klausti: kas gi tai per būdas mylėti, kai dairausi trauktis ar pasiduoti? Neretai jiems reikia atversti 1994 metų popiežius Jono Paulius II laišką, skirtą šeimoms, kur pontifikas pažymi, jog tikra meilė yra reikli. Ji siekia kurti gėrį ir dovanoti jį kitiems. Popiežius šiame laiške ragina atrasti „tikrąją“ – kuriančią ir dovanojančią kitiems meilę (plg. Nr. 14). Todėl visiems ateinantiems tuoktis bus svarbu susivokti, jog baisiau yra ne įsipareigoti, tačiau atšaukti savuosius pasiryžimus. O laisvė, kurios geriau netekti, – tai laisvė būti neištikimam.
Santuokos Mišiose kunigas kartu su bendruomene meldžia jauniesiems ištikimybės bei vienybės. Tai daro visų pirma dėl jų laimės. Be to, kai išduodu kitą, su kuriuo santuokos paslaptyje tapau „vienu kūnu“ (Plg. Mt 19,5), aš išduodu kartu ir save patį. Tuo būdu nubraukiu ir viską, ką mumyse ir mums yra padaręs Viešpats – Santuokos Kūrėjas. Visgi, drįsčiau tikėti, jog meilė gali laimėti, ypač tada, kai vyras ir moteris išmoksta (mokosi) nepasiduoti. Tai sakau nieko nenorėdamas cituoti. Prieš akis turiu šeimas, kurias gerai pažįstu. Pasak jų, lengviau būti kartu, kai suvoki, jog TAS, kuris sujungė, taip pat diena iš dienos ir laimina. Juk Dievas visada mums ištikimas! Juk jis moka save dovanoti! Štai adresatas, į kurį daugelis mano minėtų santuokinių kreipiasi, norėdami, jog santuokinis gyvenimas būtų įmanomas! Daugelis jų ištikimybės mokyklą pradėjo atsiverdami tai meilei, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13,7). Visiškai be humoro būtų galima teigti, jog ypač sunkiais momentais kiekvienas sutuoktinis dalyvauja Viešpaties aukoje sekdamas tuo krikščioniškuoju paradoksu, pagal kurį laimingas tampu tik priimdamas kančią tikėjimo dvasioje (Popiežiaus kreipimasis į Rota Romana. 2007). Taigi, ar ne „brangi“ Dievo dovana būti kažkam vyru ar žmona?! Ar neverta sekti pašaukimu ir už jį sumokėti visą save?
Autorius šiuo metu Romoje studijuoja teisę Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete.