Kas turi apmokėti už prastovas?

www.bernardinai.lt

Atsakymas į šį atrodytų yra labai banalus – kaltininkas. Jeigu kažkas neįvykdo savo prievolės, tuo labiau jei ji apibrėžta įstatymu ir/ar sutartimi, tai už prastovą atsakingi juridiniai ar fiziniai asmenys, ar bendrovės. Jie ir turėtų padengti su prievolės neįvykdymu ir/ar dėl to susidariusius nuostolius.
Komerciniuose santykiuose ši problema gana aiški ir paprastai yra apibrėžta sutartimi – laiku nepateikus prekių ir paslaugų, jeigu dėl to atsiranda nuostolių, o jų dažniausiai atsiranda, kaltininkas turi atlyginti dėl savo neveiklumo kitos šalies patirtą žalą.

Bet niekas prekių ir paslaugų nesiruošia pateikti tyčia vėluodami. Komerciniai–ūkiniai santykiai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir esama konkurencija rinkoje. Jeigu neįvykdai vieną kartą, dažnai apsiribojama perspėjimu, pabarimu ar papildoma nuolaida. Dėl ilgalaikės perspektyvos dažnai į vieną kitą prekių ar paslaugų pateikimo vėlavimą žiūrima atlaidžiai. Todėl prekių ir paslaugų pateikimo vėlavimai dažnai yra susiję su trečiųjų šalių veiklos ypatumais arba force majoure situacija įvykus stichinėms nelaimėms ar kitomis nuo partnerio nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Kas kita, kai rinkoje vyrauja monopolinė arba oligopolinė (keletas stambių rinkos dalyvių valdo reikšmingą rinkos dalį) situacija. Arba nuolat vėluojama atsiskaityti už prekes ar paslaugas. Tuomet pirmu atveju turi taikytis prie situacijos rinkoje arba ieškoti patikimesnių partnerių, antruoju atveju – įgyji įstatymu ir sutartimi numatytą teisę netiekti prekių ir paslaugų.

Neįvykdžius tam tikros prievolės gamyboje atsiranda prastova. Prekyboje vieną prekę galima pakeisti kita, o nutrūkus elektros tiekimui, stoja ir gamyba, ir prekyba, ir paslaugų teikimas. Taip dėl prastovos patiriama tiesioginių nuostolių. Netiesioginių nuostolių gali atsirasti, jeigu žaliavos, pvz., smėlis, į statybų objektą tiekiamos nereguliariai. Tuomet sutrinka statybos ritmas ir nukenčia darbo našumas. Todėl per nustatytą laiko tarpą įmonė sukuria mažiau pridėtinės vertės, nei galėtų.

Šiuo prastovos atveju įmonė susiduria su dviem iššūkiais – prastovos metu reikia apmokėti pastovias ir kintamas išlaidas. Kintamos išlaidos yra susijusios su gamybos ar prekybos apimtimi, o pastovios išlaidos su prastova dažniausiai nėra susijusios. T. y. administracijos darbuotojų atlyginimai, direktoriaus atlyginimas, sandėlių ir biurų nuoma, elektros, vandens tiekimas administracinėms patalpoms, nepriklausomai nuo prastovos, išlieka pastovūs ir stabilūs.

Prastova nėra naudingas reiškinys nei darbdaviui, nei darbuotojui. Darbdavys dėl to gali netekti priedų ir premijų, darbuotojas taip pat, akcininkai pasitenkins mažesniais dividendais, valstybė – mažesniu pelno mokesčiu. Kaip matyti, dėl prastovos pirmiausia nukenčia kintanti atlyginimo dalis. Pastovi dalis, nepaisant prastovų ir net nuostolių, išlieka stabili. Tokia situacija stabilių kainų ir ekonomikos sąlygomis yra natūrali.

Ką daryti, jeigu dėl prastovos niekas nėra kaltas? T. y. sumažėjo užsakymai įmonei dėl to, kad bankrutavo komercinis partneris, ar dėl tam tikrų laikinų sunkumų sutriko atsiskaitymai. Viena aišku, darbuotojo kaltės tame nėra jokios, todėl dėl prastovos mažinti atlyginimą darbuotojui nėra jokio pagrindo – nei teisinio, nei moralinio. Jei vis dėlto būtų bandoma prastovos naštą suversti vienam paprastam dirbančiajam – jam sumažinant ne kintamąją, o pastoviąją darbo užmokesčio dalį, tuomet ir pelnu darbdavys turėtų dalytis su darbuotoju, kuris jam ir padeda tas papildomas pajamas uždirbti. Tai atitiktų ir J. M. Keinso nuostatą, kad darbdavys turėtų dalytis pelnu su savo visais bendradarbiais, net ir valytoja, nes jei niekas nevalys grindų maisto prekių parduotuvėje – tai prekyba tokioje vietoje žlugs.

Jei bus prieita prie nuostatos, kad prastovos naštą turi nešti paprasti darbuotojai, o ne įmonės direktorius ir savininkai, kurie laiku neinvestavo į darbo našumą skatinančias technologijas, laiku nenumatė ekonomikoje įvyksiančių pakitimų, verta prisiminti, jog darbuotojų motyvacija yra kintanti. Dėl to sumažės darbo produktyvumas, tada vartojimas, todėl gamyba bei ekonomika dar labiau „trauksis“ ir į valstybės biudžetą įplauks mažiau mokesčių. Tuomet nukentės valstybės teikiamos paslaugos visuomenei: sumažėjus policininkų ar gaisrininkų atlyginimams, sumažės šių tarnautojų skaičius, gali išaugti nusikalstamumas ar bus lėčiau gesinami gaisrai. Ir vienu, ir kitu atveju ir visuomenė, ir verslas gali nukentėti. Todėl dėl atlyginimų mažinimo, ypač didelės infliacijos (daugiau kaip 2-3 proc.) sąlygomis vėl nukentės paprastas žmogus, verslas ir valstybė.

Darbdavys ir darbuotojas pirmiausia yra socialiniai partneriai, o tik po to – ekonominiai. Jie yra socialiniai bendradarbiai savo noru susijungę į bendrą organizaciją bendram tikslui. Be socialinio solidarumo ekonominis solidarumas yra beprasmis, nebent tokie santykiai panašūs į koncentracijos stovyklą, kalėjimą, kuriame nepagaminus tam tikro kiekio ir kokybės prekių negauni maisto ar drabužių.

Jei už prastovą tektų mokėti paprastam žmogui, niekaip nesusijusiam su prastova, socialinio ir ekonominio teisingumo būtų mažiau. Vadinasi, dingsta ekonominės paskatos dirbti. Tokioje okupacinėje sistemoje, kai darbas buvo imituojamas, neseniai buvome.

Nobelio ekonomikos premijos laureatas E. S. Phelpsas patvirtino, kad „išsilavinusi, įgudusi darbo jėga sugeba geriau įvaldyti naujus technologinius įrenginius. Vadinasi, produkcijos didėjimo ir vidutinio lygio žmogiškojo kapitalo priklausomybė turėtų būti teigiamo ženklo“. Jei tai yra tiesa, kurią patvirtino tyrimai, tai atlyginimo neteisingas sumažinimas niekaip neprisidės prie darbo produktyvumo didėjimo, o tik neteisingai perkelia atsakomybę. Tarkime, kad redaktorius ar TV vadovas nesugebėjo laiku atsiskaityti su elektros tinklais. Ar tuomet turėtų būti mažiau mokama žurnalistui? Galima prisiminti „auksinę taisyklę“, kurią minėjo dar Seneka savo laiškuose, kad „elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“

Šiame bendros socialinės-ekonominės gerovės kūrimo procese infliacija yra kur kas didesnis bendras darbdavių ir darbuotojų bei valstybės priešas. Ji padaro kur kas daugiau žalos visiems minėtiems ekonominio proceso dalyviams. Infliacija – tai bendras vardiklis, kurį įveikus, pasak kito Nobelio ekonomikos premijos laureato M. Friedmano, sumažėtų faktiškas realusis darbo užmokestis (tai turi reikšmės įmonių sprendimams dėl užimtumo), didėtų užimtumas ir produkcijos apimtis.

Verta prisiminti, kad R. Nelsonas ir E. S. Phelpsas (1966) atliko tyrimus, kuriais remiantis paaiškino, kad „kai technologiškai mažiau pažangios šalys naudoja pažangesnių šalių technologiją ir daro tai tuo efektyviau, kuo labiau išsilavinusi yra tokių šalių darbo jėga.“

Todėl tikrai neverta blusinėtis prastovų dumbluose, o suteikti daugiau išsilavinimo teikiamų galimybių apribojant visas korupcijos ir monopolines apraiškas, kurios ir yra visų nelemtų prastovų pirminė priežastis.

www.bernardinai.lt