„Kaip gyventi, kai užauga vaikai?“
Daugeliui žm
onių anksčiau ar vėliau ateina metas pervertinti savo nugyventą gyvenimą, palyginti jį su tuo, kokį įsivaizdavome kadaise, kai dar jautėmės stovintys starto pozicijose. Neretai aptinkame, kad tai, ko pasiekėme, kas esame, ne visai atitinka mūsų buvusį įsivaizdavimą tolimoje praeityje.„Su vyru gyvename kartu beveik trisdešimt metų. Vaikai užaugo, išsiskirstė, sukūrė savo šeimas, o mes vis labiau tolstame vienas nuo kito. Pykstamės, atrodo, dėl smulkmenų, įžeidinėjame vienas kitą, po to tylime. Negaliu pasakyti, kada tai prasidėjo, bet paskutiniais metais jaučiu tarp mūsų sieną, kuri vis auga.
Su vaikais bendraujam abu, bet ir jie jaučia, kad tarp mūsų kažkas negerai, nes dukra ne kartą yra paklaususi – „Mama, kas darosi tarp jūsų?“ Nežinau, ką atsakyti.
Iš pradžių galvojau, kad tai laikinai, praeis. Matau, kad nepraeina. Man sunku šitaip gyventi kasdien, bet nežinau, ką daryti. Ar įmanoma ką nors pakeisti, kai du žmonės, kartu išgyvenę tiek metų, nebegali būti viename kambaryje?“
Suprantu, kad rašyti šį laišką jums nebuvo lengva. Iš jo dvelkia suglumimas, sunkumas, neviltis. Išgyvenote su vyru tikrai nemažą laiko tarpsnį. Per tuos metus jūsų gyvenime daug įvyko.
Gimė, augo vaikai, jie lankė ir baigė mokyklą, draugavo, tuokėsi… Ligos, remontai, pirkiniai, atostogos… Pasižiūrėjusi atgal, galite matyti viską lyg besisukančioje karuselėje. Įvykiai ir rūpesčiai dažnai užgožia tarpusavyje kylančias emocijas.
Galėjote ilgai nepastebėti, kad kažkas negerai jums pačiai, vyrui, kažkas negerai jūsų santykiuose. Vieną dieną visa tai iškilo į paviršių.
Kas vyksta jūsų šeimoje? Galiu pasiūlyti tik savo mintis, kurios nebūtinai tinka jums.
Daugeliui žmonių anksčiau ar vėliau ateina metas pervertinti savo nugyventą gyvenimą, palyginti jį su tuo, kokį įsivaizdavome kadaise, kai dar jautėmės stovintys starto pozicijose. Neretai aptinkame, kad tai, ko pasiekėme, kas esame, ne visai atitinka mūsų buvusį įsivaizdavimą tolimoje praeityje.
Kyla nepasitenkinimas, nusivylimas, liūdesys, pyktis, bejėgiškumas: nebepataisysiu, nenugyvensiu gyvenimo iš naujo. Susitaikyti su savo gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir priimti jį kaip dovaną – sunkus uždavinys, tenkantis kiekvienam į brandą žengiančiam žmogui. Kartais tai atrodo per sunku.
Savo ribotumą ir netobulumą ne kiekvienas žmogus gali pakelti, ir tada, sąmoningai ar nesąmoningai, visas nepasitenkinimas nukreipiamas į kitus, į kitą. Paprasčiau kalbant, arčiausiai esantis žmogus tampa atpirkimo ožiu.
Kad viduje susikaupęs pyktis prasiveržtų laukan, reikia preteksto, kabliuko, ir juo gali tapti ne taip padėtas šaukštas.
Nežinau, kiek tai tinka jums, kai rašote, jog pykstatės dėl smulkmenų. Aš kalbu apie visa tai kaip apie tikimybę: taip gali būti.
Gali būti, kad jūs tikėjotės iš vyro, iš judviejų bendro gyvenimo kažko, kas neįvyko, ir dabar tyliai kaltinate jį už tai.
Atskiras klausimas yra tas, ar jūsų vyras ką nors žinojo, nujautė, suprato apie jūsų lūkesčius? Gal jis turėjo ir tebeturi savų lūkesčių ir pretenzijų jums? Ar esate kada nors apie tai kalbėję tarpusavyje?
Kai šito klausiu, jokiu būdu nenoriu raginti sėsti prie stalo, sodinti sutuoktinį ir pradėti kalbėtis. Daug svarbiau ir naudingiau būtų pirmiausia susigaudyti savyje, savo jausmuose ir savo požiūryje į gyvenimą.