Šv. Martynas ir Paskutinė rudens šventė
Šiandien, lapkričio 11 dieną, Lietuvoje švenčiama Šventojo Martyno diena bei Paskutinė rudens šventė.
Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį.
Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis.
Žemaitijoje per šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Serbijoje iki šių dienų išlikęs paprotys per šv. Martyną valgyti keptą žąsį, ir tyrinėtojai laiko tai kažkokio senovinio aukojimo atgarsiais.
Seniau kaimo žmonės iš šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Paskutinė rudens šventė – tai įspūdinga rudens palydų šventė, padėka derliaus dievams. Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūniuku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai galulaukėje, pamiškėje išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią ( sniego simbolį ) beržą. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą – vilties medį – triskart apvesdavo baltą ožką ( ne raguotą ožį; ožka – tai žiema, ožys – pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę ). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskum šokdavo ”Oželį”, ”Ožkelę”, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kadugynėm lazdom. Dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių – piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną.