Žvilgsnio magija

Kodėl žmonėse toks tvirtas įsitikinimas apie „blogą” arba „juodą” akį? Jis paplitęs ir civilizuotose šalyse, ir puslaukinėse gentyse. Beveik visur Europoje, tolimuose Azijos kampeliuose, Afrikos džiunglėse, tarp Amerikos indėnų ir atskirtame nuo kontingento Madagaskare.

Žmogus, susirgo nesuprantama liga, nustojo dėti vištos, nudvėsė gyvulys – visur matoma nužiūrėjimo pasekmė. Ir šiems tikėjimams ne mažiau keturių tūkstančių metų. Prietarai? Kas žino… O štai dar vienas klausimas: kodėl nužiūrėjimas įvairiose tautose vadinasi „nužiūrėjimu”? Koks čia tikrasis akies vaidmuo. Pažvelkime į istoriją.

 

Senovėje akis buvo laikoma langu, pro kurį į kūną patenka siela ir jį palieka. Ir dar buvo tikima, kad tuo pačiu keliu žmonės gali apsikeisti juose gyvenančiomis „geromis” ir „blogomis” dvasiomis. Tokie „prietarai” nepaprastai gyvybingi. Ir kaip netikėti magine žvilgsnio galia, jeigu šį „prietarą“ patvirtina tikri įvykiai?

 

„Maginis žvilgsnis” gerai žinomas gyvūnu pasaulyje. Ypač tarp gyvačių. Tuo ne kartą Indijos džiunglėse įsitikino prancūzų gamtos tyrinėtojas Levolanas. Taip kartą jo dėmesį patraukė keistai besielgiantis genys. Tupėdamas medyje jis baisiai rėkė ir tąsėsi. Priežastis tapo aiški iškart: už metro nuo jo šakose įsitaisė didelė gyvatė. Nejudėdama ji įsispitrijo į paukštį savo žibančiomis akimis. Nelygi dvikova greitai baigėsi: genys nusirito žemėn negyvas.

 

Ji apžiūrėjus nerasta jokio sužeidimo. Ne kartą Levolanas buvo liudininku, kaip nuo gyvatės žvilgsnio sustingdavo pelės ir varlės… Bet kartą jis ir pats pakliuvo tokio žvilgsnio įtakon. Medžiodamas pelkėje jis netikėtai visame kūne pajuto neįprastą drebulį. Tuo pačiu metu jis pajuto, kad prieš savo valią yra traukiamas į vietą, kurion eiti jis visai nesiruošė. Kai jis prie jos priėjo, trijų metrų atstumu nuo savęs pamatė didžiulę gyvatę, kuri be perstojo į jį žiūrėjo. Gamtos tyrinėtojui prireikė milžiniškų pastangų, kad būdamas pusiau paralyžiuotas pakeltų ginklą ir iššautų į „hipnotizuotoją“…

 

Milžiniška emocine energija dažnai pasižymi žmogaus, esančio ant mirties slenksčio, žvilgsnis – jis gali padaryti nepataisomą žalą tiems, į kuriuos yra nukreiptas. Būtent tuo remiasi tradicija užrišti akis nuteistiesiems mirti. Laikoma, kad labai pavojingos yra ir mirusiojo akys. Todėl numirėliui visada užmerkiamos akys, beje, kartais ir monetas ant jų uždedant dėl visa ko…

 

Apie tai, jog piktų žmonių žvilgsnis yra „nuodingas“ ir kenkia žmonėms, dar 13 amžiuje kalbėjo didis krikščioniškos bažnyčios veikėjas Tomas Akvinietis (1225 – 1274). Jis buvo įsitikinęs, kad akys „ypatingu spinduliavimu užkrečia orą gana dideliu atstumu“.

 

Ir vis dėlto kuo čia dėta akis? 1920 metais dresiruotojas V.L.Durovas radiofizikui B.Kažinskiui (1962 metais Ukrainos mokslų akademijoje išleistos žymiosios knygos apie telepatiją „Biologinis radijo ryšys” autoriui) ne kartą demonstravo, kaip nuo įdėmaus žmonių žvilgsnio gyvūnai atlikdavo jų įsakymus mintimis arba atsidurdavo hipnozinėje būklėje. Ir įdomu, jog buvo pastebėta, kad, nors trumpam nukreipus žvilgsnį į šoną nuo gyvūno vyzdžių, jis iš karto „grįždavo į save“.

 

Tuo remdamasis B. Kažinskis padarė prielaidą, jog egzistuoja tam tikri „regėjimo spinduliai“, kuriuos sudaro bioradioaktyvaus smegenų spinduliavimo pluoštas. Daug dar kas yra tiriama, tačiau faktas lieka faktu: bioradiacinis žmogaus spinduliavimas egzistuoja ir gali veikti kitų biologinių objektų (žmonių, gyvūnų, augalų) energiją. Tokio poveikio pasekmės gali labai skirtis: nuo vidinių procesų harmonizacijos (ekstrasensorinis gydymas) iki sąmoningo ar nesąmoningo jų pažeidimo (nužiūrėjimas).

 

O kaip kartais norisi sudeginti žvilgsniu mūsų nelaimių kaltininką! Bet… Išsiveržusi pro mūsų akis negera energija po kurio laiko būtinai pradės veikti prieš mus. Taip yra dėl to, kad tarp mūsų ir mūsų priešo sąmonės nusistovi pastovus abipusis ryšys, ir visas blogis, kurį jame sužadinome, šiuo kanalu sugrįš mums ir dar bus sustiprintas jo emocijomis. Ir ko tada stebėtis negalavimais – patys juos prisišaukėm…

 

Patarimas paprastas: jeigu nevaldai savo būsenos, užmerk akis ir leisk emocijoms nurimti. Žvilgsnis – ne juokas. Rytuose egzistuoja net visas žvilgsnio auklėjimo mokslas: „Tramaka – Joga“. Taigi, net neturėdami neeilinės žvilgsnio galios, mes galime padaryti daug gero. Siųsdami gerą žvilgsnį kartu su kilniomis mintimis, mes galime padėti ne tik artimiesiems, bet ir nepažįstamiems žmonėms: autobuse, gatvėje, parduotuvėje. Šie žmonės gali nesuprasti, ką dėl jų padarėme, tačiau jų dvasinis „Aš“ viską priims. Ir nėra čia ko laukti dėkingumo, ir nereikia gailėtis pastangų: viskas šiame pasaulyje grąžinama šimteriopai…

 

{alfa2}