Kaip kitos tautos švenčia Jonines?

Vasaros solsticiją (kurios tikroji data yra birželio 21 d.) nuo seno švenčia daugelis kultūrų. Įvairios tautos ją vadino skirtingai.

Gilioje senovėje ją šventė egiptiečiai, afrikiečiai, inkai, druidai. Kadangi visas Senasis pasaulis šventė vasarvidį, šią šventę perėmė ir krikščionybė, suteikdama jai Šv. Jono Krikštytojo vardą ir pastovią datą – birželio 24 d. Dabar pasaulyje solsticija paprastai yra švenčiama per Jonines, nors yra ir išimčių, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, kur vasarvidis yra švenčiamas artimiausią savaitgalį nuo Šv. Jono dienos.

 

Kai kuriose šalyse Joninių (vasarvidžio) šventė paskelbta valstybine švente (Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje). Kitose šalyse – Danijoje, Norvegijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kt. – šventė švenčiama, bet ji yra darbo diena. Taip pat švenčiama ir kai kuriose JAV dalyse.

 

Tai kaip gi švenčia Jonines kitose šalyse?

 

Latvija. Manoma kad seniausias vasaros saulėgrįžos pavadinimas buvo Žolių vakaras. Dar Latvijoje ši diena vadinama Janio diena, arba tiesiog Lyguo, kas latviškai reiškia „tebūnie“.

 

Birželio 23 d. latviai švenčia Žolių dieną. Tą dieną visas dėmesys žolių ir gėlių rinkimui. Vainikais ir berželių šakomis puošiami kiemai, trobos, kambariai. Žolių vakarą puošiami visi gyvuliai, net kaimo sargis, maudomasi pirtyje.

 

Joninių šventė visada prasidėdavo Janio motinos ir Janio tėvo puošimu vainikais, kiemo ir namų „aplygavimu“, Janio vaikų susidainavimu. „Lyguodami“ Janio vaikai renkasi Joninių kalne, garbindami Janį, užkurtą šventą ugnį. Janis latvių mitologijoje buvo vienas vaisingumo dievų, ir atrodo, buvęs labai artimas mitologiniam Perkūnui.

 

Tada, kai Janio vaikai atliko šventės apeigas, buvo galima laukti vaišių iš Janio tėvo ir motinos. „Sūrio, sūrio, Janio motina, alaus, alaus, Janio tėve“ – dainuodavo latviai.

 

Suomija. Skandinavijoje Vasarvidžio šventė (The Midsummer Festival) yra švenčiama jau daugelį šimtmečių. Didžiuliai laužai būdavo sukraunami ir deginami per naktį. Pagonybės laikais per juos šokinėdavo, tikėdamiesi sėkmės. Suomijoje šie laužai buvo vadinami „kokko“. Medieną jiems kaupdavo visus metus.

 

Namus puošdavo lauko gėlių ir žalumynų girliandomis. Žmonės šoko, lankė gimines ir draugus per visą naktį. Senoviniai ritualiniai šokiai buvo skirti apsiginti nuo piktųjų dvasių ir žemės derlingumui paskatinti, dabartiniais laikais gi šokame dėl pramogos. Buvo statomi žolynais puošti stulpai, alink kuriuos būdavo šokama Švedijoje žinomi „midsommarstoeng“ – milžiniškos kartys su kryžmomis viršuje, apipintos lapais ir gėlėmis, kurių karkasai buvo daromi iš beržo.

 

Kad sužinotų apie savo būsimas meiles, merginos pagal tradiciją skindavo septynių arba devynių lauko gėlių puokštę ir dėjo ją po pagalve, tikėdamosios susapnuoti išrinktąjį. Vaikinai vietoj puokštės dėjo varinę monetą. Tikėta, kad vasarvidžio naktį pražysta papartis, bet tą žiedą gali rasti tik labai teisingos širdies žmogus.

 

Rasa buvo renkama nuo žiedų ir lapų, nes buvo manoma, kad ji turi gydomosios magiškos galios. Buvo rišamos raganų kopėčios – į specialiai supintą virvę buvo įrišamos plunksnos, prieš tai sugalvojant norus arba palinkėjimus. Šią šviesią naktį taip pat buvo labai populiaru susituokti.

 

Ypatinga reikšmė buvo teikiama pieno produktams ir karvėms. Buvo tikima, kad karvės pienas gali būti apkerėtas šventės išvakarėse ir, kad jas apsaugoti, negindavo į lauką, kol nenukris rasa.

 

Švedija. Savaitgalį, kuris būna arčiausiai Joninių dienos, birželio 24-osios, švedai švenčia savo didžiąją vasaros šventę. Jos ištakos siekia priešistoriniais laikais minėtą vasaros saulėgrįžą.

 

Jau prieš keletą dienų automobilių virtinės traukia į vasarnamius, kempingus, valčių prieplaukas. Tūkstančiai jaunuolių renkasi į savo pamėgtas vietas prie vandens.

 

Priemiesčių vilų ar daugiabučių namų gyventojai, likę namuose, susirenka penktadienį, šventės išvakarėse kur nors pievoje pašokti ir pažaisti.

 

Daugiaaukščių namų bendrijos vaikų žaidimų aikštelėse dengia ilgus stalus, o senelių namų, kitų prieglaudų personalas bent jau pasirūpina, kad ir seneliai galėtų pasėdėti parke prie kavos puodelio. Šių susibūrimų vietose iškeliama vidurvasario arba vainikuota kartis – nugenėto medžio kamienas su kryžma palei viršūnę. Tokia kartis apipinama gėlėmis ir medžių lapais.

 

Kadaise netekėjusios merginos tylėdamos susiskindavo puokštę iš septynių ar devynių rūšių gėlių ir vasarvidžio naktį pasikišdavo po pagalve, kad susapnuotų likimo jai skirtą jaunikį. Šiandieninės merginos vidurvasario naktį važiuoja į šokius ir ten pačios išsirenka sau vaikiną.

Ispanija. Birželio 23-25 dienomis ši diena minima ir Ispanijoje, tik kiek kitaip. Tai pirmoji vasaros šventė šioje saulėtoje šalyje – ji vadinama San Juan. Ir miestų, ir kaimų gyventojai švenčia San Juan, taip pasveikindami atėjusią vasarą per pačią trumpiausią, atradimų ir saulėgrįžos naktį, dar vadinamą Ugnies naktimi arba Raganų naktimi. Jos metu ne tik atliekamos tradicinės šventinės apeigos, bet ir šaudomi fejerverkai, kartais vyksta karnavalinės procesijos bei šventiniai šokiai.

 

Joninės populiarios daugelyje Ispanijos miestų, tačiau įspūdingiausiai jos švenčiamos Alikantėje – tai pati svarbiausia šio miesto šventė, kuri trunka net visą savaitę. Katalonijoje taip pat deginami laužai, šaudomi fejerverkai. Būtent Katalonijoje ir Valensijoje laužai yra pagrindinis šios šventės simbolis. Tradicinis šventės patiekalas – saulę simbolizuojantis, apvalios formos „cocos“ pyragas, o katalonų tipinis gėrimas – putojantis vynas „cava“ arba karštas šokoladas.

 

Kaip ir Lietuvoje, Joninių šventimas Ispanijoje dažniausiai trunka naktį iš birželio 23 – osios į birželio 24 – ąją, o pats šventės minėjimas vykdavo dar pagonybės laikais.  Pas mus įprasta, kad Joninių naktį kūrenami laužai. Ispanijoje tai irgi neatskiriama šventės dalis – jau kelias dienas prieš šventę žmonės krauna laužus iš senų baldų, popierių ir kitų rakandų, kuriuos uždega 23 dieną, tik saulei nusileidus. Taip pradedama šventė.

 

Ispanijoje, manoma, kad per Jonines išsimaudymas jūroje ar pievų rasoje padės būti sveikiems visus ateinančius metus. Moterys turi išsimaudyti 7 augalų vandenyje, tai reiškia apsivalymą ateinantiems metams.

 

Pagrindiniai Joninių simboliai Ispanijoje – tai laužai, vanduo ir žolelės. Kiekvienas iš jų įprasmina šią šventę ir yra tikslingai naudojamas apeigose. Laužai buvo pagrindinis šios nakties senovinių apeigų elementas, nes ugnis reiškia apsivalymą, ji išvaduoja žmones nuo nelaimių bei nesėkmių. Būtent dėl šios priežasties per Jonines į juos metami seni rakandai. 

 

Katalonijoje ugnis netgi atnešama nuo Canigo kalno, kuris yra Pietų Prancūzijoje, tačiau katalonams turi simbolinę reikšmę. Naktį prieš Jonines vyksta specialios apeigos, kai kalno viršūnėje uždegama ugnis, kuri fakelais pernešama į kitus Katalonijos kaimus ir miestus. Apytiksliai, taip uždegama net apie 30 000 laužų visoje Katalonijoje – čia vėlgi vyrauja prietaras, kad tas, kuris kuria laužą per Jonines, nedegs visus m
etus. Laužai deginami dar ir todėl, kad suteiktų daugiau jėgų ir šviesos saulei, nes nuo šios dienos pradeda trumpėti dienos ir ilgėti naktys.

 

Kitas svarbus Joninių simbolis Ispanijoje – tai vanduo. Tikima jo gydomosiomis galiomis, todėl einama maudytis jūroje ar pievų rasoje. Žmonės tiki ir dar vieno simbolio – žolelių -stebuklingomis savybėmis. Joninių žolelėmis laikomi čiobreliai, rozmarinai ir verbenos – jos renkamos gydymui, nes yra prietaras, kad būtent tą naktį surinktos žolelės išlaikys gydomąsias savo savybes visus metus.

 

{parasas}