Bloga žinia: šį pavasarį virš Arkties užfiksuotas rekordinis ozono sluoksnio suplonėjimas

Virš Arkties regiono per pastaruosius kelis mėnesius rekordiškai suplonėjo apsauginis ozono sluoksnis, antradienį pranešė Jungtinių Tautų Pasaulinė meteorologijos organizacija (World Meteorological Organization – WMO). Tai turėtų nuskambėti kaip rimtas perspėjimas tiems, kurie mėgsta vasarą lepintis saulės spinduliuose. Tuo labiau, kad šiuo metu Lietuva patenka į labiausiai suplonėjusio ozono sluoksnio zoną.

Žemės atmosferoje esantis ozono sluoksnis it skydas saugo gyvus organizmus nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių, pasiekiančių mus iš kosmoso.

 

Pagrindinis tokių spindulių šaltinis – Saulė. Šie spinduliai yra viena iš odos vėžio ir kataraktos priežasčių. Jie taip pat gali susilpninti žmonių imuninę sistemą.

 

„Ozono sluoksnio suplonėjimas šį pavasarį neturi precedento. To priežastis – atmosferoje vis dar esančios medžiagų, kurios ardo ozoną, sankaupos ir labai šalta žiema stratosferoje“, – naujienų agentūra „Reuters“ cituoja WMO pranešimą.

 

WMO pažymi, kad rekordinis ozono sluoksnio sumažėjimas užfiksuotas nepaisant tarptautinių susitarimų, pagal kuriuos sėkmingai pavyko sumažinti ozoną ardančių cheminių priemonių gamybą ir naudojimą. Kadangi šios medžiagos atmosferoje išsilaiko ilgą laiką, prireiks kelių dešimtmečių, kol jų koncentracija sumažės iki 1980 metų lygio – tikslo, kuris nubrėžtas Monrealio protokole.

 

Prireiks dešimtmečių, kol išnyks ozoną naikinančios medžiagos

 

Kaip rašoma WMO pranešime spaudai, stebėjimai nuo žemės ir iš oro balionų Arkties regione, taip pat iš palydovų gauti duomenys rodo, kad ozono sluoksnis nuo žiemos pradžios iki šių metų kovo pabaigos sumažėjo maždaug 40 proc. Sezoniniai ozono sluoksnio storio svyravimai yra įprasti tiek Arkties, tiek ir Antarkties regionams – žiemą sluoksnis visada sumažėja, tačiau didžiausias kada nors anksčiau užfiksuotas ozono sluoksnio suplonėjimas per žiemą siekė tik 30 proc.

 

Nors ši žiema Arktyje žemės paviršiuje buvo šiltesnė nei įprastai, tačiau stratosferoje, kur tvyro pagrindinis ozono sluoksnis, ji buvo gerokai šaltesnė. Joje temperatūra buvo nukritusi iki 78 laipsnių šalčio.

 

Mokslininkų nuomone, po to, kai pasirašius Monrealio protokolą buvo nustotos šaldytuvų, aerozolinių purškiklių ir gesintuvų gamyboje naudoti tam tikros ozoną naikinančios cheminės medžiagos, ozono sluoksnis ne arktiniuose rajonuose iki 1980 metų lygio turėtų atsistatyti maždaug 2030–2040 metais. Virš Antarktidos šis sluoksnis turėtų atsistatyti maždaug 2045–2060 metais, o virš Arkties – dar vienu ar pora dešimtmečių vėliau.

 

Lietuva – didžiausios skylės zonoje

 

WMO generalinis sekretorius Michelis Jarraud pareiškė: „Ozono sluoksnio sumažėjimas kiekvieną konkrečią žiemą priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Toks sluoksnio suplonėjimas 2011 metais parodo, kad mes turime likti budrūs ir nuolat stebėti situaciją Arkties regione.“

 

Pasak M.Jarraud, WMO turi daugybę tyrimo stočių Arktyje ir gali laiku pastebėti didesnį ozono sluoksnio suplonėjimą bei suintensyvėjusį ultravioletinį spinduliavimą.

 

„Jeigu ozono skylė pajuda nuo ašigalio į žemesnes platumas, tada galima tikėtis intensyvesnio, nei įprastai, ultravioletinio spinduliavimo tose teritorijose. Artėjant vasarai ir saulei per pietus pakylant vis aukščiau, teritorijose, kuriose ozono sluoksnis sumažėjęs, bus juntamas intensyvesnis ultravioletinis spinduliavimas. Vietinės tarnybos, kurios fiksuoja ultravioletinį spinduliavimą, turėtų apie tai įspėti visuomenę“, – sakė WMO generalinis sekretorius.

 

Antradienį išplatintame WMO pranešime pateikiama nuoroda į Suomijos meteorologijos instituto žemėlapį-diagramą, sudarytą pagal kovo 30 dienos duomenis. Joje įvairiomis spalvomis pažymėtas ozono sluoksnio storumas virš šiaurinio Žemės pusrutulio. Lietuva su Latvija, didele Skandinavijos dalimi, Islandija ir kai kuriomis Šiaurės Sibiro teritorijomis patenka į tamsiausia mėlyna spalva pažymėtą zoną, reiškiančią ploniausią ozono sluoksnį.

 

Vis dėlto, pasak M.Jarraud, būtina pažymėti, kad ultravioletinis spinduliavimas su Arktimi besiribojančiose platumose nepasieks tokio intensyvumo kaip tropikų regionuose, nes saulė čia pakyla žemiau, o dėl to mažesnė dalis ultravioletinių spindulių prasimuša pro atmosferą, kirsdama ją ne statmenai, o įstrižai.

 

 

NUORODA Į STRAIPSNĮ

 

{15MIN}