Emigracija – kas pirmieji paliks Lietuvą?

Spėliojant, kokias emigracijos problemas apnuogins pastarasis gyventojų surašymas, makroekonomikos ekspertai pateikia sentimentais neatskiestas skaičiuokles: kas ir kodėl yra labiausiai suinteresuotas susikrauti lagaminus ir atsisveikinti su gimtine. SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda palygino didžiausiais traukos centrais tapusių šalių – Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, JAV – vidutinio darbo užmokesčio bei perkamosios galios santykį. Jei Lietuvoje būtų cenzūra, šių skaičių greičiausiais nematytute…

Gyvenimo kokybės kontrastai

Emigracijos procesus analizuoti bandantys specialistai pastebi, kad mažiau pagundų sotesnės duonos ieškoti užsienyje turi aukštesnį nei vidutinį darbo užmokestį gaunantiems žmonėms. Svetimose šalyse daugeliu atvejų jie greičiausiai turėtų dirbti žemesnės kategorijos darbą ir vien dėl to jaustų diskomfortą. Tačiau gaunantieji vidutinę statistinę lietuvišką algą (nekalbant apie bedarbius), neabejotinai turėtų keltis ir gultis su mintimi, kaip greičiau prisišvartuoti kur nors Norvegijoje ar Airijoje.

„Eurostat“ duomenimis vidutinis darbo užmokestis populiariausiose tam mūsiškių emigrantų šalyse, yra maždaug 3-6 kartus didesnis (2008-ųjų duomenimis) nei Lietuvoje. Skaičiuojant atlyginimo ir perkamosios galios standartą atotrūkis maždaug 2-3 kartai. SEB banko makroekonomikos apžvalgoje pastebima, kad krizei gerokai apkarpius lietuviškas algas, atotrūkis nuo vakarų šalių daugeliu atvejų dar labiau padidėjo. Antai minimalus mėnesio atlyginimas (MMA) šių metų pradžioje JAV buvo 4,1 karto, o perkamoji galia – 2,9 karto didesnė nei Lietuvoje. Jungtinėje Karalystėje atitinkamai – 4,9 ir 3,3 karto, o Airijoje – net 6,3 ir 3,3 karto. Pastarojoje valstybėje MMA pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 1462 eurus, Anglijoje – 1139 eurus, JAV – 940 eurus, Ispanijoje – 748 eurus ir t. t.

Be abejonės, didesnis darbo užmokestis lemia ir aukštesnį kainų lygį. Tačiau šešiose populiariausiose tarp emigrantų šalyse jis buvo viso labo 1,4-2,1 karto didesnis nei Lietuvoje. Todėl apsilankius Europos didmiesčių prekybos centruose, pagundos ryžtis radikaliems gyvenimo pokyčiams būti ypač didelės. Avalynė, drabužiai, alkoholiniai gėrimai pigesni beveik visuose minėtuose kraštuose, išskyrus Norvegiją. Kai kuriose migrantų pamėgtose valstybėse pigesni buitiniai prietaisai ir ryšiai.

Tiesa, didžioji dalis pirmo būtinumo prekių ir paslaugų ten kainuoja brangiau. Tarkim už maisto produktus vidutiniškai tenka mokėti 1,3- 2,1 karto daugiau, būsto išlaikymas atsieina 2,1- 2,8 karto daugiau, transporto paslaugos brangesnės 1,4-2,3 karto ir t. t.

Angliški stereotipai

Publicistas ir rašytojas Andrius Užkalnis, daugiau nei prieš 15 metų pasiryžęs karjeros siekti Didžiojoje Britanijoje, vertindamas ekonomistų įžvalgas pripažįsta, kad ilgiau pagyvenusiųjų „saloje“ įspūdžiai gana stipriai kinta.

„Nebūsiu pirmas pastebėjęs, kad Vakarų Europos šalyse lietuviai randa pigesnius drabužius ir buitinius prietaisus, indus ir prekes, susijusias su laisvalaikiu (fotoaparatus, žvejybos įrangą, sporto įrangą ir panašiai). Maža to, taupymo marža didėja, kylant prekės kokybei – viršutiniame prekių segmente santykinai sutaupoma daugiau, nei biudžetiniame“, – pasakoja A. Užkalnis.

Kolegos teigimu, daugelio šių prekių atvykę „gastarbaiterių“ grupės asmenys (t. y., tie, kas atvyko dėl nedarbo arba pernelyg mažo uždarbio namie) tuojau nepuola pirkti, todėl pirmasis įspūdis būna „neregėtas brangumas“.

„Taip yra todėl, kad būtiniausių išlaidų kategorijoje (pirmiausia – perkant maistą ir mokant už būstą) piniginę tikrai tenka atverti gerokai plačiau nei Lietuvoje. Daugeliui atvykusių tai kelia didelį diskomfortą, ir bandoma šį neigiamą poveikį tvarkyti, priimant radikalius sprendimus: gyvenant itin susigrūdus, kartais po kelis viename kambaryje, ir maistą pirkti super-pigiame sektoriuje (pigesniame, nei vidutinis biudžetinis). Tai labai atsiliepia būtino vartojimo, ypač maisto, kokybei. Iš čia ir visiems žinomi pagraudenimai apie tai, kad „ten, Vakaruose, valgo tik sintetiką“ – taip, tokiose parduotuvėse, kur iš pradžių metasi atvykėliai, sintetinių ir šiaip pigių maisto užpildų procentas yra be galo didelis“, – tvirtino A. Užkalnis.

Pašnekovo teigimu, toje išlaidų kategorijoje, kur gali būti sutaupoma, yra kelionės ir komunikacijos, tačiau tai neturi didesnio poveikio „biudžetiniam“ atvykėlių segmentui: būdami namie, jie keliavo nedaug, todėl jiems maršrutai tarp Britanijos ir Lietuvos yra tiesiog naujos išlaidos. Tas pats pasakytina apie elektroninės komunikacijos kaštus – kadangi į užsienį tokie paprastai skambindavo nedaug, pasidžiaugti mažesniais ryšių tarifais irgi nelabai yra kaip.

„Šiais dalykais turbūt daugiausiai galėtų mėgautis tie, kas ir gyvendami Lietuvoje turėjo panašių poreikių ir išlaidų – t. y. aukštesnes pajamas gaunantys žmonės“, – samprotavo A. Užkalnis.

Skirtingi reikalavimai

Belgijoje Katalikiškame Liuveno Universitete verslo etiką studijuojanti Gintarė Kriaučiūnaitė, lygindama egzistencijos standartus pastebi, kad Lietuvoje vis dar gerokai pigesnis nekilnojamasis turtą. Tai ypač rėžia akį lyginant su Belgijos rinką ypatingai su Briuselio apskritimi bei Flamandijos regionu.

„Maisto kainos Lietuvoje vis dar pigesnės tiek viešojo maitinimo įstaigose, tiek produktų didžiuosiuose prekybos centruose, bet lietuviškos kainos jau artėja prie belgiškųjų. Bet kaip su vietiniais emigrantais juokaujam, būti vargšu čia oriau nei būti juo tėvynėje“, – tvirtina G. Kriaučiūnaitė.

Tačiau mergina, prieš trejetą metų susigundžiusi studijų programa, stipendija ir naujoms galimybėms pastebi ir kitus svarbius dalykus.

„Per tuos trejus metus supratau, kad Belgija niekada nebus mano namai. Čia aš visada būsiu užsienietė, net jei mano vaikai ir būtų pusiau belgiukai, aš be akcento šnekėčiau jų kalba ir dirbčiau šios šalies naudai. Atsiranda ne tik didelis klausimas dėl identiteto ir poreikis jį išreikšti. Savo tapatybės suvokimas tampa kur kas aštresnis nei būnant Lietuvoje – kiekvienas čia jaučiamės reprezentuojantys savo šalį, ne tik save. Kita vertus, nepaisant kalbų apie visiems sudaromas vienodas sąlygas išgalimybes, norint įsitvirtinti reikia triskart daugiau dirbti nei vietiniams“, – pastebėjo G. Kriaučiūnaitė.

Rytietiški paradoksai

Rasti savo nišą lietuvaičiai bando ne tik Senajame žemyne, bet ir buvusios SSRS valstybėse. Mokantys rusų kalbą, suvokiantys rytietiško mentaliteto ypatumus ir turintys vakarietiškos vadybos įgūdžių, mūsiškiai verslininkai dažnai sugeba puikiai pasinaudoti lėčiau evoliucionuojančių rinkų nišomis. Štai su kokiais įspūdžiais lietuviai grįžta iš Gruzijos.

„Vidutinis darbo užmokestis čia tebėra labai žemas: jei aukštos kvalifikacijos, solidžią patirtį turintis teisininkas gauna 2000 larių (maždaug 3000 litų) tai yra „labai daug“, nes oficialus vidutinis atlygis 600 larių. Žinoma, nemažai dalykų Gruzijoje atitinkamai pigesni. Tarkim komunalinės paslaugos labai pigios, o vanduo apskritai beveik nieko nekainuoja. Kiek daugiau mokama už dujas ir elektrą. Jei pastarųjų sąskaitų neapsimoki laiku, rizikuoji, kad elektra bus atjungta per pora artimiausių dienų. Šiaip 100 kv.metrų buto eksploataciją ir komunalines paslaugas per mėnesį reikia mokėti mažai nei 100 litų“, – pasakojo keletą pastarųj
ų tarp Vilniaus ir Tbilisio nuolat keliaujantis verslininkas.

Gruzijoje paviešėję lietuviai tvirtina nelabai įsivaizduojantys, kaip vietiniai žmonės išgyvena: pagrindinių maisto produktų, vaisių, daržovių kainos beveik tokios pat kaip Lietuvoje, o kavinėse ir restoranuose maždaug pusantro karto brangiau. Alkoholis taip pat šiek tiek brangesnis, tačiau tabako gaminiai yra itin pigūs.

„Viens dirbantis čia išmaitina maždaug 3-4 žmones. Keisčiausia, kad jie sugeba su tais savo 600 larių ir į restoranus užsukti ir prabangias mašinas nusipirkt. Net jie nėra pinigų benzinui. Teko matyti vieną veikėją, važinėjantį nauju BMW, nors jo šeima gyvena tokiom sąlygom, kad Lietuvoj kuklesnę buitį turi tik „bomžai“, – pasakojo Gruzijoje dirbantis vyras. – Stebina ir tai, kad jie nevertina savos pramonės gaminamų produktų, dėl garsios firmos etiketės pasiryžę nusivilti paskutinius marškinius. Tarkim vietinė avalynė ir įdomi, ir nebrangi, tačiau ją greičiau nusipirkti galima turgeliuose ar požeminėse perėjose. Kompiuteriai ir buitinė technika kainuoja kaip pas mus, tačiau paėmus į ranką bet kurias prekę netrunki pamatyti, kad ji skirta trečiojo pasaulio šalims: jei sulčiaspaudė, tai kažkoks antikvarinis modelis, jei elektros ilgintuvas, tai nereikia stebėtis, kad į ilgintuvo lizdą įkišus lygintuvo kištuką, laidas išsilydys ar nutiks kokia nors panaši bėda. Nemažai paslaugų čia per pus pigesnes, bet kokybė atitinkamai dvigubai kuklesnė“.

Tbilisis turi metro, tačiau visuose Gruzijos miestuose populiarūs mikroautobusai (kelionės kaina 1 laris arba 1,5 lito). Taip pat zuja itin daug taksi mašinų, kurias vairuoja žmonės dažnai nepažįsta ne tik miesto, kuriame dirba gatvių ypatumų, bet ir nemoka susikalbėti jokia kita kalba.

Verslininko teigimu, vaistus beveik visus galima be recepto įsigyti mokant 1,5-2 kartus mažesnes sumas nei Lietuvoje. Tuo tarpu sporto klubų labai mažai ir kainos yra bene 5-6 kartus aukštesnes nei pas mus.

 

 

{alfa2}