Psichologinė bomba – emigrantų palikti vaikai

Tūkstančiai vaikų Lietuvoje kenčia palikti tėvų, kurie užjūriuose bando uždirbti pragyvenimui mirtinai reikalingus pinigus. Paliktųjų skaičius sparčiai auga, specialistai perspėja, kad gniuždančios trumpalaikės pasekmės jau jaučiasi, o kaip atsilieps vaikų psichologinės traumos visuomenei po dešimties ar daugiau metų, apskritai nežinoma.

Išgyvena kaip skyrybas

„Remiantis atliktais tyrimais, tėvų ilgesnį išvykimą dirbti į užsienį vaikai dažnai išgyvena panašiai kaip ir tėvų skyrybas. Jaučiasi apleisti, nereikalingi, dažnai net kalti dėl to. Apytiksliai pusė vaikų pradeda prasčiau mokytis, atsiranda elgesio ir emocinių sutrikimų“, – pasakojo psichologė Goda Kaniušonytė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, vaikų, kuriems nustatyta laikinoji globa šeimoje dėl tėvų išvykimo iš Lietuvos, 2006 metais buvo 343, 2007 m. – 916, 2008 m. – 1952, o 2009 m. – 2019, t. y. tokių globų nuo 2006 iki 2009 metų skaičius išaugo 6 kartus. Be to, nemaža dalis 2008–2009 metais vaikams nustatytų globų buvo pratęstos, nes tėvai į Lietuvą negrįžo.

Tokie skaičiai verčia sunerimti vaikais besirūpinančias institucijas ir specialistus, nes išvykdami tėvai visada pažeidžia vaikų teises, o sušvelninti tokio elgesio pasekmių dažnai būna nepasiruošę.

Dažniausiai problemų kyla tuomet, kai su vaiku nėra deramai kalbamasi apie išvykimą, nepaaiškinama, kas, dėl ko ir kuriam laikui. Tokiu atveju vaikai gali pasijusti našta, kalti, apleisti, palikti. Ypač jei tėvai vaikui pabrėžia, kad pinigų reikia dėl jo. Išties dauguma vaikų, remiantis tyrimais, verčiau turėtų mažiau daiktų, bet gyventų kartu su tėvais. Taip pat vaikai nesvarbiais ir nemylimais pasijusti gali dėl tėvų pažadų nesilaikymo ar bijojimo pranešti svarbias žinias iš karto, tarkime, kai pažadėjus grįžti Kalėdoms negrįžtama ir vengiama iki paskutinės minutės tai pranešti. Apskritai tėvai, palikę vaikus, ilgainiui praranda autoritetą vaikų auklėjime ir jį susigrąžinti vėliau būna labai sunku.

Ilgalaikės išsiskyrimo pasekmės dar nėra matomos, tačiau manoma, kad užaugę tokie vaikai turės sunkumų užmegzti artimus santykius be baimės būti paliktiems.

„Svarbiausi patarimai šeimoms yra visų pirma kalbėtis, kalbėtis iš anksto, kalbėtis daug ir kalbėtis apie jausmus. Taip pat išvykus kuo dažniau susisiekti telefonu, „Skype’u“ ar kitais būdais. Tikro bendravimo tai neatstos, tačiau bus geriau nei vengimas dėl kaltės.

Tyrimai rodo, kad geriau yra grįžti dažniau ir trumpesniam laikui nei retai, bet ilgam. Mažiau elgesio sutrikimų pastebima, kai vaikas paliekamas su močiute ar kai likusiam vienam iš tėvų Lietuvoje padeda močiutė, nei kai lieka su tolimesniais giminėmis ar vieni. Taip pat svarbu tesėti pažadus ir išvykstant sutvarkyti globos klausimus, gerai apgalvoti, su kuo yra paliekamas vaikas, ar juo bus gerai pasirūpinta ne tik materialiai, bet ir iš psichologinės pusės“, – tikino moteris.

Pasak G. Kaniušonytės, labai svarbu neatimti iš vaikų vaikystės, neužkrauti vaikui suaugusiųjų atsakomybių per anksti.

Pažeidžia vaikų teises

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, daugiausia paliekami vaikai nuo 10 iki 17 metų amžiaus. Tikėtina, kad oficialūs turimi duomenys nereiškia, jog šiandien visi išvykstantys tėvai pasirūpina tinkamu vaiko atstovavimo ir globėjo paskyrimu. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje periodiškai gaunama pranešimų, klausimų, skundų, iš kurių žinoma, kad abu tėvai ar vienintelis turimas iš tėvų yra emigravę, vaikai yra palikti trečiųjų asmenų priežiūrai, o globos klausimas nėra išspręstas.

Visais atvejais tėvams išvykus, net ir tinkamai išprendus laikino globėjo vaikui paskyrimo klausimą, yra pažeidžiama vaiko teisė augti savo tėvų šeimoje, būti jų globojamam, auklėjamam, išlaikomam, vaiko teisė į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą, teisė nuolat ir maksimaliai bendrauti su abiem tėvais.

Be to, išvykus tėvams, vaikas dažniausiai netenka galimybės gyventi savo namuose, t. y. vaikai priverčiami pakeisti savo aplinką – gyvenamąją vietą, draugus ir įsikurti pas jį prižiūrintį asmenį. Pastarieji aspektai ypač reikšmingi ne tik vertinant vaiko gyvenimo buities sąlygas siaurąja prasme, tačiau svarbūs ir vaiko socialinei raidai, kadangi tokiu atveju keičiasi ir socialinė aplinka plačiąja prasme – draugai, pažįstami ir pan. Be to, pasitaiko ir vaikų nepriežiūros ar nepakankamos priežiūros atvejų.

Kalbėdami apie rekomendacijas tėvams, planuojantiems išvykimą iš Lietuvos, specialistai pataria pirmiausia atsakingai apsvarstyti ir išrinkti Lietuvoje liekančiam vaikui globėją, nepamirštant į šio sprendimo priėmimą įtraukti ir patį vaiką, išklausyti jo nuomonės, pageidavimų, argumentų, jei vaikas yra tokio amžiaus, kad geba savo pažiūras išreikšti.

Taip pat nepamiršti, jog pasirinktas asmuo vaiko laikinu globėju turi būti paskirtas teisės aktų nustatyta tvraka, o ne tik šalių susitarimu, ir kreiptis į gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus. Ypač svarbu, kad išvykę tėvai nuolat ir kaip įmanoma dažniau galimomis ryšio priemonėmis bendrautų su vaiku, domėtųsi jo kasdieniu gyvenimu, mokslo pasiekimais, kylančiais sunkumais, pomėgiais, santykiais su bendraamžiais, poreikiais ir kitomis vaiko gyvenimo aktualijomis, kad pagal galimybes dalyvautų vaikui ir jo globėjui priimant sprendimus, kad patys tėvai periodiškai susiektų su vaiko lankoma ugdymo įstaiga bei su pedagogais aptartų vaiko ugdymo, lavinimo, mokymosi rezultatus, elgesio ar drausmės problemas. Išvykusių tėvų siekiamybė visada turėtų būti toks ryšio su vaiku palaikymas, kad laikinas šeimos išsiskyrimas padarytų kuo mažesnę žalą vaikui ir jo interesams.

Tėvų ir trūksta, ir ne

Viename Lietuvos provincijos miestų gimnaziją baigianti Agnė niekam nesigiria, kad nuo 16 metų gyvena be tėvų. Pastarieji dirba vienoje Skandinavijos valstybių.

„Man gerai. Galbūt, jei šeima būtų buvusi tokia, kokios aš norėjau, būtų kitaip, tačiau namie anksčiau neturėjau ramybės, o dabar darau, ką noriu, gyvenu, kaip noriu. Tačiau tai nereiškia, kad mano namuose nuolat sėdi gaujos pažįstamų, geriama, švenčiama. Aš mėgaujuosi ramybe, galimybe pačiai spręsti, prisiimti atsakomybę“, – neslėpė gerai besimokanti aštuoniolikmetė.

Laisvalaikiu fotografija užsiimančią Agnę tėvai lanko kaskart, kai gali, tačiau net jei būtų kitaip, mergina nesijaudintų.

„Močiutė gyvena tame pačiame miestelyje, kaip ir aš, taip pat turiu artimų draugų, kurie visada palaiko, todėl tėvų trūkumo tikrai nejaučiu. Smagu, kad lanko ar kai aš pas juos nuvažiuoju, tačiau galėčiau gyventi ir be to“, – pasakojo Agnė.

O Vilniaus krepšinio komandoje „Perlas“ žaidžiantis aštuoniolikmetis krepšininkas Dovydas Redikas neslepia, kad kelerius metus Ispanijoje gyvenusių tėvų jam labai trūko.

„Man buvo gal 10 metų, kai su tėvais išvykau į Ispaniją. Tačiau draugų įkalbėtas po poros metų grįžau į Lietuvą ir pradėjau žaisti krepšinį. Labai padėjo brolis, kuris nuolat spaudė sportuoti, priėmė gyventi į savo šeimą ir palaikė“, – pasakojo krepšininkas.

Tėvų trūkumą vaikinui atsverti padėjo laisvo laiko nebuvimas. Pasinėręs į sportą, D. Redikas didžiąją dienos dalį praleisdavo treniruotėse, varžybose, sporto stovyklose.

„Ispanija man nebuvo svetima. Jei nelankydavau
tėvų, tai ten vykdavo krepšinio treniruočių stovyklos, todėl toje šalyje praleidau nemažai laiko“, – prisiminė vaikinas.

Su išvykusiais tėvais G. Redikas stengėsi internetu ir telefonu palaikyti kuo glaudesnį ryšį, tačiau to dažnai nepakako.

„Galbūt dėl to esu toks nutrūkęs, kad gyvenau ne su tėvais. Atitolimas nuo šeimos jaučiamas net dabar, kai jie grįžo gyventi į Lietuvą“, – atviravo krepšininkas.

Tačiau gyvenimas atskirai išugdė ir teigiamų savybių. Pasak D. Rediko, jis tapo savarankiškas, buvo priverstas išmokti prisiimti atsakomybę, suprasti, kad savimi turi pasirūpnti pats.

 

 

{alfa2}