Žemaičių meškai susitvarkė nervai

Garsiojo Žemaitijos eigulio Petro Dabrišiaus auginamas rudasis Sibiro lokys Timo-fėjusjau ruošiasi žiemai, šiltesnį plauką auginasi.

„Meškos turi miego geną, jis pradeda veikti ne šalčiams užėjus, o dienai gerokai sutrumpėjus, maždaug lapkričio mėnesį. Trūksta šviesos, ir patraukia miegot“, – pasakojo gamtininkas, Telšių urėdijai priklausančio „Žvėrinčiaus“ šeimininkas P.Dab-rišius. – Gamtoje meškos savo irštvose stengiasi įmigti dar prieš sniegui užėjus. Taip jas miegančias ir užsnin-ga.“ O svarbiausia, kaip sakė eigulys, kad meška kietai įmigtų, reikia spengiančios tylos.

Trūksta tik spengiančios tylos

 

Miegančią mešką prižadinti nelengva, nes ji miega beveik letargo miegu. Kaip pasakojo filmų apie gamtą autorius, susukęs juostą ir apie P.Dabrišiaus gyvūniją Vytas Jankevičius, iš kieto įmigio prižadinta meška gali būti net pavojinga. „Tokias rusai vadina „šatuny“. Jos blaškosi, gali užpulti žmones, gyvulius, – sakė jis. – Pavyzdžiui, jei šikšnosparnį du kartus pažadinsi, jis gali net mirti, nes jam nebeužteks energijos atgauti normalią kūno temperatūrą.“

 

„Žvėrinčiuje“ meška sąlygų kietai įmigti neturi, čia nuolat turistai sukiojasi, vaikai į langą pabeldžia. Be to, ji anksčiau dešimt metų Rusijos cirke dirbo, tai jos miego genas jau truputį pažeistas. „Ir savo trobelėje ant šieno tik snūduriuoja, – sakė P.Dabrišius. – Jei miegotų, ėsti per žiemą nereiktų. Dabar tenka maitinti.“

 

Ėda meška gana daug: 50 kiaušinių su visais lukštais gali iškart sutvarkyti, kasdien po kibirą košės ir 2 litrus uogienės išlaižo. „Uogienių tai netrūksta, žmonės priveža“, -džiaugėsi eigulys. Taip žmonės ir meškos trobelei suaukojo. „Juk meška – Žemaitijos simbolis. Pasakiau, kad Žemaitijos neliks, jei simbolio neturės, tai visi ir pasistengė, sumetė pinigų statyboms, ypač Žemaičių draugija. Dabar meška turi dviejų kambarių trobelę.

 

O kai aptvėrėm 10 arų miško, kai savom kojom pirmąkart ant žemės atsistojo (anksčiau visąlaik tik ant betono mindžikavo), tai visai meškai nervai susitvarkė. Dabar rami, gera, net mąstymas jos pasikeitė. Kitoms meškoms, kurios gyvena narvuose uždarytos, pėdų oda nuo betono nuplyšta, nervai pakrinka, pradeda tik sėdėdamos galva linguoti, nieko daugiau nenori veikti. Mūsų lokys dabar gyvena gerai. Dar baseiną įrengėm. Jei ne jis, šios karštos vasaros meška nebūtų ištvėrusi.“

 

Šią mešką P.Dabrišius prieš ketverius metus iš Vilniaus paukštyno atsivežė, kur jį Rusijos cirkininkai buvo palikę. „Kol meškiukai būna jauni, tai ir paklusnūs, cirke dirbti tinka, paskui ima charakterį rodyti. Tokių cirkas atsikrato – ar į zoologijos sodus atiduoda, ar užmigdo“, – pasakojo P.Dabrišius, kuriam ir pagailo dviračiu mokėjusio važiuoti gyvūno.

 

Netapo Tamošium

 

Dabar 14 metų turintis Timofėjus turėtų gyventi iki 40 metų. Laisvėje gyvena trumpiau – iki 30. „Kai kalbininkai leido vardus lietuvinti, mėginom Timofėjų pervadinti Tima, Tamošium. Neįtiko. Neatsiliepia, nereaguoja“, – sakė P.Dabrišius. Pasiteiravus, ar dviejų kambarių „bute“ gyvenančiam Timofėjui kokios nors draugijos nesidairė, eigulys juokėsi: „Buvom čia tokią senmergę be dantų iš Kauno zoologijos sodo atvežę, bet nepatiko, išvarė.“

 

Turistų prie Žemaitijos simbolio aptvaro netrūksta. „Kartą atvažiavo du vyrai ir dvi moterys. Moterys kažkur toliau nuėjo, o vyrai, jau gerokai alaus išgėrę, linksmi, prie meškos pasiliko. Vienas kepurę jai numetė. Meška sudraskė. Vyrui gražu. Marškinius įmetė, meška vėl sudraskė. Taip jis išsirengė iki apatinių. O jo draugas, paėmęs skutelį marškinių, nubėgo pas žmoną ir sako: „Tavo vyrą meška sudraskė.“ Tai moteriškė nualpo vietoj, – pasakojo P.Dabrišius. – Būna čia pas mus visokių nuotykių.“

 

{alfa2}