Laiškas vaikui

Šiandien švenčiant Tarptautinę vaikų gynimo dieną, trumpam sustokime ir susimąstykime ką mes duodame savo vaikams, ir ką jie duoda mums.

Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas  Džibranas.

Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju – grąžindama Jam meilę per tave.

Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis.

Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi… Blogiausia – užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.

Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų.

Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.

Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir  vėl juokiesi. O aš mokausi iš tavęs.

Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama – tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę – aš pati iš tavęs ją geriu.

Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, – tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. O aš mokausi iš tavęs.

Nedėkok, kad tave auginu, – aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, – alkaną ir sužvarbusią tu sušildai mane.

Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti. Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį.  Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.

Mama

{balsas2}