Kodėl žmonės bučiuojasi?
Kodėl žmonės bučiuojasi? Kada atsirado bučiniai ir kas vyksta žmogaus organizme, kai bučiuojame ar leidžiamės bučiuojami? Bučiniais jau senokai domisi įvairiausių sričių specialistai: antropologai, psichologai, sociologai, seksologai, net odontologai ir endokrinologai. O neseniai netgi buvo sukurta mokslinė disciplina, analizuojanti viską, kas susiję su bučiniais — filematologija (graikiškai „philema“ reiškia „bučinys“).
Instinktas ar pamokos?
Antropologai sako, kad bučiuojasi 90 proc. žmonijos — ne taip ir mažai, kai prisimeni, kad bučiuojantis plinta tokios ligos kaip pūslelinė ir net meningitas. Tačiau, kita vertus, 10 proc. nesibučiuojančių planetos gyventojų — ne toks ir mažas skaičius…
Taigi kaip šis simpatijos, padėkos, nuoširdumo, pagarbos ir meilės ženklas papilto pasaulyje? Tikslaus atsakymo, kodėl ir kada žmonės pradėjo bučiuotis, nežino niekas, tačiau antropologai pateikia savo versijas. Viena jų teigia, kad priešistoriniais laikais motinos maistą sukramtydavo ir jį iš burnos į burną perduodavo savo mažyliams — panašiai, kaip dabar daro paukščiai. Kai vaikai išmokdavo patys kramtyti maistą, motinos bučiuodavo juos tam, kad nuramintų ar parodytų šiltus jausmus.
Jei tikrai buvo būtent taip, tuomet bučinys — ne instinktyvus, o išmoktas veiksmas, perduodamas iš kartos į kartą. Silpniausia šios teorijos vieta ta, kad buvo atrastos kelios primityvios tautelės, ilgą laiką neturėjusios sąlyčio su dabartine civilizacija. Ir ten motinos būtent taip maitino savo vaikus — sukramtytu maistu iš burnos į burną.
Tačiau bėda ta, kad apie bučinius tos tautelės nieko nežinojo, o genties žmonės bučiuotis išmoko tik nusižiūrėję į juos „atradusius“ vakariečius.
Yra ir kitų versijų: štai garsusis Zigmundas Froidas aiškino, kad bučinys — tai žmogaus instinktas, prasidedantis dar naujagimiui įsisiurbiant į motinos krūtį. O štai gyvūnų elgsenos specialistai pastebi, kad kai kurios beždžionės nuolat viena kitą bučiuoja.
Negana to, kažką panašaus į bučinį „daro“ vienas kito snukius laižantys žinduoliai, snapais besitrinantys paukščiai, net sraigės, ir tos „čiupinėja“ vienos kitų ragelius… Žinoma, tokio elgesio priežastys skirtingos: kartais gyvūnai vienas kitą valo, kartais uodžia ant galvos esančių liaukų išskiriamą kvapą, tačiau visais atvejais, kai gyvūnai šitaip liečia vienas kitą, jie parodo pasitikėjimą bei simpatiją vienas kitam ir taip palaiko socialinius saitus.
Kada ir kam
Pirmieji bučinių paminėjimai fiksuojami sanskrito tekstuose, maždaug 1500 m. pr. Kr., kur parašyta, kad įsimylėjėliai „prisispaudžia burna prie burnos“. Indų „Kamasutra“, parašyta VI amžiuje, taip pat aprašo įvairius bučinius, o dalis antropologų spėja, kad graikai galėjo išmokti bučiuotis tuomet, kai Aleksandras Makedonietis įsiveržė į Indiją III a. pr. Kr.
Ilgą laiką Vakarų pasaulis apie bučinius tylėjo, tik romėnai ėmė intensyviai praktikuoti šį veiksmą: piliečiai bučiuodavo valdovui ranką ir, žinoma, įsimylėjėliai vieni kitus. Romėnai netgi skyrė tris bučinių kategorijas: oscolum — bučinys į skruostą, basium — bučinys į lūpas, savolium — gilus bučinys.
Be to, būtent romėnai pradėjo tradiciją, pagal kurią gilus bučinys prieš žmonių grupę prilygo oficialiam susižiedavimui. Manoma, kad būtent dėl to ši tradicija atkeliavo iki šių dienų, kai vestuvių ceremonijoje jaunavedžiai priesaikos žodžius sutvirtina bučiniu.
ĮDOMU
Kai kurie folkloro ir literatūros ekspertai sako, kad „vampyrų“ mitas simbolizuoja galimą fizinę ir emocinę bučinio grėsmę, kai bučiuojamasi su netinkamu partneriu.
Aiškindamiesi, kodėl mes bučiuojamės, mokslininkai atliko apklausą. Be to, jie norėjo patikrinti tris hipotezes: pasak pirmosios, romantiškas bučinys — tai lyg potencialaus partnerio „prisipratinimas“, informacijos iš jo seilių ir kvapo gavimas.
Antroji: kadangi bučiuojantis padaugėja hormono oksitocino kiekis, greičiausia bučiniai reikalingi tam, kad susiformuotų glaudesni ryšiai tarp asmenybinių.
Ir trečioji versija teigė, kad bučiniai labiausia reikalingi sustiprinti seksualinį potraukį. Apklausa parodė, kad aktualios ir veiksmingos yra visos trys hipotezės, tačiau ne visiems vienodai.
Štai, pavyzdžiui, moterims yra svarbiau partnerio skonis ir kvapas — 85 proc. jų tvirtino atsisakysiančios sekso, jei prieš nebūtų nė vieno įžanginio bučinio. O štai daugiau kaip pusė vyrų sutiktų mylėtis ir be bučinių. Be to, pavyzdžiui, vyrams patinka kur kas „šlapesni“ bučiniai nei moterims: spėjama, kad galbūt taip vyrai pasąmonėje apsisprendžia, ar moteris vaisinga, ar ne.
Fizinė pusė
Susiliejus lūpoms abiejų partnerių kūnus užplūsta hormonai. Veido nervai impulsus perduoda smegenims, lūpų, liežuvio ir veido „žinutės“ suteikia reikalingą informaciją, o smegenys į tai reaguoja įsakydamos organizmui gaminti chemines medžiagas.
Visų pirma — oksitociną, kuris padeda stiprėti jausmams, susižavėjimui ir atsidavimui; taip pat dopaminą — jis svarbus gimstant emocijoms, malonumui ir skausmui; serotoniną — kuris daro poveikį žmogaus nuotaikai ir pojūčiams; galų gale adrenaliną — jis širdį priverčia greičiau plakti (bučiuojantis vyrų pulsas patankėja iki 110–120 dūžių per minutę, moterų — net iki 180), paruošia kūną „kovinę parengčiai“. Kartu su endorfinais visi šie hormonai ir sukuria tą euforijos pojūtį, kurį dauguma mūsų patiriame gero bučinio metu. Be to, bučiuodamiesi užuodžiame partnerį, o mokslas jau seniai įrodė, kokią galingą įtaką kvapai turi mūsų nuotaikai.
Mūsų kūnas taip pat gali turėti įtakos bučiniui. Įrodyta, kad moterys mieliau renkasi tuos vyrus, kurių imuninės sistemos proteinai skiriasi nuo jų pačių. Teoriškai, jei kūdikio susilaukia skirtingus imuninius proteinus turintys tėvai, jam yra daugiau šansų būti sveikam. Todėl manoma, kad bučiuojantis moterys sugeba nesąmoningai užuosti tuos proteinus ir pagal tai automatiškai apsispręsti, ar tas partneris jai patrauklus, ar ne.
Profesorė Helen Fisher, net parašiusi knygą apie vyrų ir moterų santykius, bučiniui suteikia dar daugiau svarbos. Pasak jos, poravimuisi ir reprodukcijai smegenyse yra skirtos trys skirtingos sistemos: seksualinis potraukis, romantiška meilė ir prisirišimas.
Seksualinis potraukis verčia mus ieškoti partnerių, romantiška meilė liepia mums įsipareigoti, o prisirišimas „tą asmenį padeda toleruoti bent jau tiek laiko, kol susilaukiama palikuonių“. Tai štai, bučinys yra ta veikla, kuri stimuliuoja visas tris stadijas ir, pasak profesorės, „jis gali arba palaikyti santykius, arba juos pražudyti“.
Ir dar apie naudą
Kaip jau minėjau, romantiški bučiniai turi įtakos hormoningam žmogaus organizmo fonui, ir ne vien trumpalaikę. Pavyzdžiui, reguliariai besibučiuojančių žmonių kraujyje sumažėja kenksmingų streso hormonų kiekis, ir tai labai gera žinia, nes per didelė streso hormonų koncentracija lemia aukštą kraujospūdį, padidėjusį cholesterolio kiekį, insulino balanso sutrikimus ir nemigą.
Nepamirškite ir to, kad burna — tikra mikrobų veisykla, todėl kai kurie
mokslininkai bučinius vertina kaip natūralią vakcinaciją. Žmogaus seilėse esama įvairiausių bakterijų. 80 proc. jų vienodos pas visus žmones, tačiau likę 20 proc. — individualūs.
Taigi bučiuodamiesi pasidalijame „individualiomis“ bakterijų kolonijomis, perduodame jas kitam žmogui, duodame impulsą imuninei sistemai ir paleidžiame antikūnų susidarymo mechanizmą.
Yra ir daugiau gerų naujienų: bučiuojantis yra aktyvūs per trisdešimt įvairių raumenų, todėl oda geriau aprūpinama krauju, tampa lygesnė ir stangresnė. O kadangi bučinio metu paspartėja pulsas, vadinasi, yra stimuliuojama kraujotakos sistema ir padidinamas gyvybinis organizmo tonusas.
FAKTAS
Kai kuriose kultūrose žmonės užuot bučiavęsi arba kartu su bučiniais dar ir trinasi nosis į nosį ar skruostas į skruostą. Antropologai tokius „eskimų bučinius“ kildina iš tų laikų, kai žmonės apuostydavo vienas kito veidą, panašiai kaip tai dabar daro gyvūnai.
