Vėl ant to paties grėblio
Įsismarkavus krizei, politikų nuotaikos keičiasi tarsi permainingi Lietuvos pajūrio orai. Vieną dieną koks nors parlamentaras ar ministras kone dievagodamasis tikina tautą, kad nebus mažinamos pensijos, vaikų priežiūrai skirtų atostogų trukmė, motinystės išmokų dydis ar dar kas nors. Kitą – kai kas jau sako: „Galbūt“. O trečią, žiūrėk, kažkas panašaus jau ir atsitinka.
Ką apie tai gali pagalvoti paprastas pilietis? Tikriausiai, kad šiuo metu mūsų valstybėje nėra nieko pastovaus ir politikų pažadais tikėti neverta.
Toks žmonių verdiktas valdžiai turėtų būti daugiau negu skaudus. Blėstant pasitikėjimui, bliūkštant plačiai ištrimituotam kvietimui solidariai veržtis diržus, krizę įveikti bus dar sunkiau. Desperatiški valstybės biudžeto karpymai ir įvairių išmokų mažinimai jau ne ką gali padėti. Ar seniai po naktinių mokesčių reformų mūsų valdantieji tikino, kad 19 proc. pridėtinės vertės mokestis yra laikinas. Tik pakentėkime.
Ir valdžia savo pažadą, atrodo, „tęsi“. Tas laikinumas jau iš tiesų baigiasi, nes nuo rugpjūčio 1 dienos pridėtinės vertės mokestį žadama padidinti iki 21 proc. Vėl brendame į tą pačią balą? Po liūdnai pagarsėjusių mokesčių reformų kai kurie ekonomistai paskaičiavo, kiek pajamų į valstybės biudžetą įplauks mažiau, padidinus pridėtinės vertės mokestį. Prognozės pasitvirtino. Vyriausybė planavo gauti apie pusę milijardo litų papildomų pajamų, tačiau tokie planai subliūško kaip pradurtas balionas.
Dabar, kilstelėjus šį mokestį iki 21 proc, užsimota papildyti valstybės piniginę 230 mln. Lt. Tačiau jau galima eiti į lažybų punktą ir lažintis – bus taip ar nebus. Ir laimėtoją ne taip sunku būtų ir nuspėti. Tai kam tai daroma? Tik tam, kad kažką reikia daryti?
Ar iš tikrųjų jau nebeliko jokių rezervų kaip nors subalansuoti antrą kartą taisomą valstybės biudžetą? Ar tikrai jau nėra jokios kitos išeities, kaip viską perkelti ant mokesčių mokėtojų, labiausiai pažeidžiamų žmonių pečių?
O kodėl užmirštos biudžeto išlaidos? Jų mažinimas jau tapo kone tabu. Seimui pateiktame svarstyti biudžeto projekte jas ketinama nurėžti vos 1 procentu. Ir tai kažin ar pavyks, nes tam priešinasi, kas tik išgali, o niekur neregistruotų lobistų Seime ir Vyriausybėje daugiau negu reikia.
Šią savaitę po pateikimo Seimas pritarė tikslinam 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo pakeitimo projektui. Užsimota sutaupyti 254 mln. Lt, bet Seimui atmetus projektą dėl valstybės pareigūnų algų mažinimo, gali atsitikti taip, kad tikrojo lėšų mažinimo iš viso nebus.
Kas belieka atsisakius taupymo? Tik pražūtingas pajamų karpymas bei visuotinai kainas keliantis pridėtinės vertės mokesčio didinimas. Nepanašu, kad tai būtų platus ir asfaltuotas kelias pasitraukti iš krizės zonos.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, praėjusių metų faktinės išlaidos buvo 24,5 mlrd. Lt, šių metų patvirtintas planas – 25,8 mlrd. Lt. Tai kur čia tas taupymas?
Prieš kurį laiką premjeras Andrius Kubilius žadėjo sugrąžinti valstybę į 2006–2007 m. išlaidų lygį. Tada faktinės biudžeto išlaidos siekė 18–21 mlrd. Lt. Tačiau šis planas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonomistų skaičiavimais, nerealus. Norint tai padaryti, biudžeto išlaidas reikėtų sumažinti bent penkiais milijardais litų. O kol kas planuojama nukirsti du milijardus.
Ir vėl viskas taip pat: norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada. Ar nekyla klausimas kodėl? Gal tai – desperatiškas bandymas bet kokia kaina kapstytis iš krizės akivaro, o gal išrinktosios Prezidentės inauguracijos ir naujo Vyriausybės įgaliojimų patvirtinimo laukimas, stengiantis parodyti, kad kažkas vis dėlto daroma?