Apie mus, apie karves, apie praeitį ir dabartį.

Dar tais senais laikais, kai visa didi šalis statė komunizmą, Varpiniškių pakrašty meistrai sumūrijo galvijų fermas.  Netrukus jos tapo tikru kolūkio pasididžiavimu – nagingos melžėjos taip  įsimiklino maigyti tešmenis, jog primilždavo pusantro karto daugiau nei suplanuota, o sėklintojai ir kiti atsakingi asmenys savo darbą atlikinėjo taip meistriškai, jog prieauglio pavydėjo pusė respublikos.  Žmonės ten plušėjo iš peties ir buvo labai draugiški, visas problemas sprendė bendruose susirinkimuose, o  tarpusavy kartais kalbėjo: “Gal mes ir nevaikštom pasipuošę džinsais, gal ir neatveža į mūsų parduotuvę apelsinų, bet užtat savo pienu išmaitinam ne vieną didįjį miestą”. Varpiniškių fermos atlaikė viską: kolūkių griūtis, pri(ch)vatizacijos tvaną, Rusijos krizę. Žmonės dirbo, krutėjo,  žalmargės noriai dalinosi pienu ir vedė veršelius, o pienovežiai kursavo pirmyn ir atgal. Bet gyvenimas vietoj nestovi…

Vieną saulėtą dieną į bendrovės aktų salę direktorius sukvietė  žmones ir prikimusiu balsu prakalbo:

– Mieli kolegos, sukviečiau jus dėl labai rimtos priežasties. Su didele nuoskauda tenka pranešti, jog, nors mes visi nuoširdžiai plušame ranka rankon, stengiamės iš paskutiniųjų,  tačiau mūsų šauniosios Varpiniškių karvidės ima nebe atlaikyti atšiaurių kapitalizmo sąlygų. Pieno supirkėjai iki absurdo numušinėja supirkimo kainas, degalai ir pašarų ruoša nežmoniškai brangsta, auga ir kitos išlaidos. Jei toliau dirbsime nieko nekeisdami, netrukus bankrutuosime. Reikia keistis. Reikia modernizuotis. Kadangi esame demokratiška bendrovė, susikviečiau jus norėdamas išgirsti jūsų pasiūlymus, kaip būtų galima kuo pigiau ir efektyviau patobulinti pieno gamybos procesą ir ženkliai sumažinti išlaidas.

Siūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Vairuotojai siūlė pirmiausia išasfaltuoti privažiavimą prie fermų, kad kasdien dumblynėj buksuojančios mašinos nedegintų brangaus kuro, šėrikas – perdengt seną daržinės stogą, kad drėgmė negadintų pašaro,  melžėjos – įsigyti naują melžimo techniką ir t.t. Vieni pasiūlymai buvo protingi ir pagrįsti, kiti – nelabai. Vienus įgyvendint būtų prireikę nežmoniškų lėšų, kiti gi buvo nesunkiai įvykdomi. Salė ošė, šurmuliavo,  bet vieningo, pigaus ir efektyvaus sprendimo niekaip nerado. Galiausiai buvo nuspręsta, jog protingiausia bus prašyti  eksperto pagalbos – kritiška akim apžiūrės, įvertins, patars.  Taip ir buvo padaryta…

Po kurio laiko į šauniąsias Varpiniškių fermas ištaigingu automobiliu atriedėjo pūstažandis ekspertas. Ėjo ratais, fotografavo, matavo, kažką skaičiavo, užsirašinėjo. Galiausiai sukvietė visą kolektyvą į  salę ir rimtu veidu tarė:

– Įvertinęs jūsų fermų būklę, finansines galimybes ir visas kitas aplinkybes atsakingai pareiškiu, jog geriausias būdas sumažinti išlaidas ir padidinti pajamas yra – rečiau šerti karves ir dažniau jas melžti. Taip sunaudosit mažiau pašarų, taigi mažiau išleisit pinigų jų ir ruošimui. Kadangi dažniau melšit, daugiau gausit pieno, o  kartu  ir pinigų jį pardavę…

Panašią nesąmonę girdėję buvo tik vyriausieji, kai  kadaise iš Maskvos juos pasiekė mokslininkų atrasta naujiena, jog augalai auga revoliucijos būdu… Salė nuščiuvusi tylėjo. Tylą drumstė tik ant palangės savo giminę smagiai pratęsinėjanti musių porelė. Pirmas  iš šoko pabudo  šėrikas Vacius:

– Durnius tu paskutinis, o ne ekspertas. Žinai kur susikišk tokias savo išvadas…  Atsirado mat proto bokštas!!! Šikt eik su tokiais patarimais, o ne į žmones!

Griausmingo Vaciaus riaumojimo pažadinti sujudo ir kiti. Vieni ėmė siūlyt ekspertui pasiskaityt gamtos pažinimo knygučių, kiti – pasitikrinti galvą.  Nuo šūksnių virpėjo net aktų salės stiklai. Visai ne tokios reakcijos tikėjosi ekspertas iš miesto, tad išsigandęs užsirūstinusių kaimiečių griebė savo užrašus, lagaminą ir, netaręs nė žodžio, išrūko pro duris.

Varpiniškėse žmonės dar ilgai pasakojo anekdotus apie kostiumuotą kvailį iš miesto, pasiūliusį mažiau šert ir dažniau melžti karves. Leipo žmonės juokais iki to laiko, kol Tėvynėn užėjo sunkmetis.  Mat jam prasidėjus, žiūrėdami žinias varpiniškiečiai vis labiau ėmė suprasti, kad tas veikėjas jau kažkur labai aukštoj valdžioj bus įsitaisęs. Ir nebe karvės šį kart pasmerktos kentėt nuo jo eksperimentų…

Primename, kad kalba netaisyta. Šaltinis: http://auksinevarpa.lt/