E. Skarbalius: „Lietuvos delegacija Versalyje įrodinėjo, kad Lietuva susideda iš Žemaičių seniūnijos, Trakų bei Vilniaus vaivadijų“
E. Skarbalius mano, kad Žemaitijos klausimas turi būti sprendžiamas politiškai. Oficialiai tik šiemet įkurta Žemaičių partija debiutavo prieš savaitę vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose. Surinkti 1,27% balsų partijos pirmininkui Egidijui Skarbaliui atrodo mažoka, bet kur kas didesnės viltys siejamos su ateinančiais, 2001-ųjų metų, savivaldos rinkimais. Informacijos stoką, dėl kurios dalinai galima kaltinti ne itin sėkmingą Žemaičių partijos startą, bandome užpildyti klausimais, į kuriuos atsakė E. Skarbalius.
Pakomentuokite bendrai: sudarytas sąlygas rinkiminei kampanijai vykdyti, rezultatus, jų reikšmę.
Mandatus laimėjo tie, kurie paprastai laimėdavo. Ar kas pasikeistų? Taip. Jei žemaičiai būtų tokie vieningi kaip lenkai. Šiuo atveju reikėtų pasimokyti iš lenkų vienybės. Visi žinome pasaką apie šluotą ir šluotražius. Vienybę pradėkime nuo savęs. Žemaičiai vienykimės. Pradėkime sveikintis su kaimynais, burkimės į bendruomenes ir savo problemas pradėkime spręsti patys. Ant „bliūdelio“ niekas niekam nieko niekada neatnešė. Neišmokę gerbti ir mylėti savęs kaip žemaičių, neišmoksime mylėti Lietuvos kaip valstybės.
Skuodas ir Mažeikiai – aktyviausiai jus remiantys rajonai. Ar to tikėjotės? Ar padidės į šiuos miestus jūsų dėmesys?
Noriu ypatingai padėkoti skuodiškiams ir mažeikiškiams už palaikymą. Negalėčiau pasakyti, kad neskyriau dėmesio šioms savivaldybėms, bet pastabą priimu ir skirsiu dėmesio dar daugiau.
Ką atsakote tiems, kurie pagalvoję apie Žemaičių partiją, tikina, kad etnoso su politika negalima sieti, o dar labiau – išpeikia tuo norinčius pasinaudoti politikus, neva siekiančius tik šiltos vietos valdžioje?
Žemaičių kalbą naudoti viešojoje erdvėje draudžia įstatymas. Gatvėje šnekančių žemaitiškai vis mažiau. Tiksliau, didžioji dalis bešnekančių tik žemaičiuoja.
Nors skelbiant Nepriklausomybę, ją atkuriant, vykdant administracines reformas buvo tikimasi, kad bus atkurtas Žemaitijos regionas (žemė, seniūnija), deja…
Tai tik keletas problemų, kurių nėra nei vienoje iki šiol egzistuojančių partijų programų. Ir vien visuomeninių, kultūrinių priemonių šių problemų sprendimui nepakanka, nors ir kokie dideli norai bebūtų. Teisinėje demokratinėje valstybėje kažko pasiekti galima tik bylinėjantis teismuose bei dalyvaujant tiesiogiai valstybės valdyme ir įstatymų leidyboje. Todėl ir susibūrėme bei kitus kviečiame į Žemaičių partiją. Aišku, tiems, kam tai tik būdas patekti į valdžią, mus apeikite. Savo kelyje sutikau ir tokių žmonių. Dėl to mūsų keliai išsiskyrė.
A.Valinsko „prisikėlėliai“ teigia, kad dėl 1% rinkėjų palankumo (ar pažeminimo) buvo verta siekti politinės patirties. Jums 1,27% – tai įvertinimas, nusivylimas ar dar kažkas?
Gautas balsų skaičius, neslėpsiu, šiek tiek nuvylė. Tikėjomės geresnių rezultatų. Bet jei rezultatus nagrinėti pagal savivaldybes, tai jie patenkinami.
Kitos partijos bando kritikuoti žmones dėl pasyvumo. O aš manau, kad nesugebėjau pasakyti žodžių, kurie pažadintų tikėjimą ir pasiektų žmogaus širdį. Nenuleidžiu rankų.
Kokie partijos planai iki 2011 m. savivaldos rinkimų? Atrodo, jie jums ypač turėtų būti aktualūs.
Artimiausiu metu ruošiamės pateikti pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl kalbos įstatymo pakeitimų bei dėl ruošiamos administracinės reformos, kurios pasėkoje turėtų atsirasti Žemaitijos regionas. Reikia ruošti naują kartą politikų, savo krašto ir valstybės patriotų, kurie vadovautųsi principu: nepamiršk, kas esi, ir gerbk tą vietą, kurioje gyveni. Tam pasiekti, turime plėsti bendraminčių gretas. Artimiausią savaitę ruošiamės įkurti Palangos ir Kretingos skyrius.
Mūsų planas paprastas: 1) per vasarą įkurti skyrius beveik visose savivaldybėse bei užsienyje, 2) per rudenį ir žiemą tuos skyrius stiprinti, 3) 2010 m. pavasarį išrinkti kiekviename skyriuje po 10 – 15 žmonių ir juos pradėti rengti rinkimams, 4) 2011 m. pavasarį laimėti savivaldos rinkimus.
Kaip randate kompromisą tarp žemaičių-vientisos Lietuvos patriotų, kuriems atrodote kaip separatistai, ir žemaičių-radikalų, kuriems atrodote per daug nuosaikūs?
Tiems, kas pavadina separatistu, primenu, kad separatizmas galimas kolonijinėje valstybėje. Jei teigiat, kad Lietuva kolonijinė – tai taip. Jei ne – nenaudokite daugiau to termino. Nebesistengiu įtikti nei vieniems, nei antriems. Nes tai – du kraštutinumai. Radikalizmas niekada nedavė rezultatų, net jei tikslai ir kilnūs.
Kadaise žemaičių gentis turėjo gerus santykius su kuršiais. Kaip būtų galima mūsų gentį nenustumti į istorinę užmarštį, kaip tai nutiko su jotvingiais, žiemgaliais? Kas jums žinoma apie galimus žemaičių kunigaikščių palikuonis?
Žemaičiai ne gentis, o tauta. Mes tebeturime visus tautai būdingus bruožus, kuriuos iki XX a. vidurio pripažino visi. 1918 m. vasario 16 d. iš 17 Nepriklausomybės aktą pasirašiusių asmenų, berods, dešimt buvo žemaičiai. Jie kūrė kitokią Lietuvą. Lietuvą, kurioje istorija buvo gerbiama ir kurioje žemaičiai turėjo vietos. Lietuvos delegacija, vykdama į Versalį įrodinėti, kad Lietuva yra valstybė, turinti senas valstybingumo tradicijas ir ilgametę administracinę sąrangą, o ne atskilęs lenkų vasalinis kraštas, vežėsi istoriografinę ir kartografinę medžiagą, įrodančią, kad Lietuva susideda iš Žemaičių seniūnijos, Trakų vaivadijos bei Vilniaus vaivadijos. Žemaičių tautinė niveliacija prasidėjo A.Smetonos laikais, ją tęsė tarybinis režimas. O iš tos tarybinės inercijos negali išsivaduoti ir šių laikų Lietuvos vadovai.
Kalbant apie Žemaitijos kunigaikščius, visų pirma, turime sutarti, apie kuriuos. Ar apie Saulės namų dinastijos ir kunigaikščių iki Mindaugo palikuonis, ar oficialiųjų XX a.? Turbūt nedaugelis žino, kas buvo oficialus Žemaitijos ir Lietuvos kunigaikštis. Tai Rusijos caras Nikolajus. Rusijos imperijos konstitucijoje yra parašyta, kad caras yra visos Rusijos imperatorius, Maskvos kunigaikštis, Pskovo kunigaikštis, […], Lietuvos kunigaikštis, […], Žemaitijos kunigaikštis, […].
Ar galvojate teikti švietimo ministrui rezoliuciją, kad Žemaitijos mokyklose būtų skirtos papildomos valandos dėstymui apie žemaičių rašybą, istoriją, etnografiją?
Pirmiausia, Žemaitija ir žemaičių tapatybės sąvoka turi būti grąžinta į istorijos puslapius. Antra, žemaičių kalba nyksta ar yra sąmoningai naikinama. Jos mokymas turi būti privalomas, o ne fakultatyvinis. Europos Sąjungoje daug dėmesio ir pinigų skiriama mažųjų tautų kultūrų ir kalbų išsaugojimui. Deja, Lietuvoje mes tai naikiname savo noru ir už savo pinigus.
Į užmarštį nusistumti galime tik mes patys. Pakelkim išdidžiai galvas, neišvarykim ir nesigėdinkim meilės Žemaitijai savo širdyse, perduokime savo vaikams ir artimiems. Ir niekada netapsime apdulkėjusiu istorijos puslapiu.
Šaltinis: http://sharkeen.private.lt/