Policija pataria saugotis plėšikų

Apiplėšimas – vienas iš  žiauriausių  nusikaltimų, nes dažniausiai jo padariniai tragiški: sunkus kūno sužalojimas, dvasinė trauma, net mirtis. Plėšikų aukomis gali tapti ne tik pasiturintieji, bet ir senukai, ligoniai, neįgalieji, ne tik neturintys santaupų, bet ir vos galą su galu suduriantys – kartais užpuolikai apie savo aukas mažai žino. Noras turėti pinigų nustelbia ne tik logikos dėsnius, bet ir moralę. Kartais patys nusikaltėliai bendrininkams papasakoja apie nusižiūrėtą auką – turtingą žmogų. Jų nuomone, tereikia jį gerokai papurtyti ir ant stalo pasipils banknotai. Dažniausiai tokie nusikaltėlių informatoriai lieka šešėlyje.

Tą akimirką, kai užpuola plėšikas, labai svarbu šaltakraujiškai įvertinti padėtį, žaibiškai reaguoti į aplinkybes. Tokiais atvejais žmonės dažniausiai sutrinka, išsigąsta, nežino, ką daryti. Net po nusikaltimo abejoja, ar verta kreiptis į policiją, ar ji patikės, kad apiplėšė, ar ten niekas neapšauks, ar, užuot padėję, nenugabens į blaivyklą ir panašiai. Taip žmogus įsikala į galvą, kad neverta pradėti žygio norint atgauti prarastas vertybes, papasakoti viską, kaip buvo. Dėl to dažnai įvykio detales sužino šeimos nariai, artimieji, o ne policijos darbuotojai. Taip nusikaltėlio veiksmai lieka nuslėpti ir sudaromos sąlygos jam toliau plėšikauti.

Plėšikavimo būdai.
Jų  yra  daug  ir  įvairių.  Štai  „truktelėjimas”,  kai  plėšikas, žaibiškai nutvėręs rankinuką ar kepurę, dingsta tarpuvartėje, kiemais nubėga į kitą gatvę ar pagrobtą daiktą pakeliui perduoda bendrininkui, laukiančiam sutartoje vietoje. Plėšikas taip vikriai pasislepia, kad auka nespėja pamatyti nė jo veido. Užpulta auka dažniausiai šaukiasi pagalbos: „Gelbėkite!”, „Padėkite!”, „Užpuolė!”, ir dažnai pagalbos iš niekur nesulaukia. Tokiais atvejais aukai geriausia šaukti: „Gaisras!”, nes tik taip galima labiau atkreipti aplinkinių dėmesį.

Kaip ir iš kur nusikaltėliai sužinojo apie Jus?
Dažniausiai aukomis tampa pasiturintieji. Iš kur apie tai sužinoma, paaiškėja pasklaidžius dienraščius – iškart aki- vaizdu, kas ką parduoda, perka ir kt. Todėl į svečius kvieskitės tik gerai pažįstamus žmones. Kaip Jūs gyvenate, ką turite, nusikaltėliai dažniausiai sužino ne tik iš Jūsų pačių, bet ir iš Jūsų artimųjų, giminaičių, kaimynų, draugų, šeimos bičiulių. Pasakodami apie naujus brangius daiktus, Jūs informuojate apie nemažą turtą, kuriuo atitinkami asmenys tuoj pat susidomi ir tomis žiniomis pasinaudoja.

Ką daryti užpuolimo metu?
Plėšikai dažniausiai slepia veidus, stengiasi nepalikti pėdsakų, dėvi kaukes, mūvi pirštines ir paprastai atvyksta savo transportu. Užklupus tokiai „karnavalinei” grupei, svarbu nesutrikti. Įstatymai numato, kad žmogus turi teisę gintis, net nužudydamas užpuoliką. Namuose ginklu gali tapti ir kirvis, šakės  bei  kiti  rakandai.  Patartina,  jei  įmanoma,  nakčiai  išsukti  elektros  kamščius arba nors lemputes. Tamsoje nusikaltėliams bus sunkiau orientuotis. Duris galima užstatyti spinta, stalu, prie slenksčio padėti aukštyn apverstą kėdę. Jei žinote, kad negalėsite pasipriešinti ar prisišaukti pagalbos, bandykite slėptis, išbėkite iš namų. Visada atsiminkite: Jūsų gyvybei pavojus. Saugokite ją, o ne materialines vertybes.
 
Bankomatai.
Jų  pristatyta daugelyje  miestų,  jie  taip  pat  tampa  užpuolikų  ir plėšikų taikiniu. Todėl geriausia juos apsaugoti įrengiant apsaugines užpuolimo signalizacijas su vaizdo kameromis. Taip būtų fiksuojamas ne tik kiekvienas lankytojas, bet ir tai, kas vyksta  greta  bankomato. Tokia apsauga padeda  nustatyti nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų turi braižą, stilių, metodą. Pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, paprastai netrunka nustatyti, ar čia lankytasi profesionalų, ar tik mėgėjų. Apie nusikaltėlius parašyta nemažai knygų, sukurta filmų. Jie turtina nusikaltėlių patirtį. Neretai tokie asmenys  studijuoja  kriminalistiką,  neblogai  išmano  įstatymus, kriminalinės paieškos metodus, tad ir jų veiklos metodai vis tobulesni, braižas sudėtingesnis, rafinuotesnis.

Kaip „medžiojamos” aukos?
Įvykus užpuolimui, auka dažniausiai neprisimena, kaip atsidūrė nepažįstamoje vietovėje, kada ir kaip buvo apiplėšta. Gali būti, kad aukai „padėjo” atsitiktiniai draugai arba nepažįstamasis, pasisiūlęs pavežti. Labai dažnai ant tokio kabliuko kimba atvykėliai arba pakeleivingas mašinas stabdančios moterys ir merginos. Kartais veždamas pakeleivę vairuotojas paslapčiomis ją apžiūri ir, matydamas ne vieną auksinį papuošalą ant rankų ar kaklo, užpuola. Labai dažnai tai baigiasi ne tik apiplėšimu, bet ir išprievartavimu ar net nužudymu.
Aukos stebimos ir gatvėje. Iš elgesio, aprangos, kalbos užpuolikai nesunkiai nustato, ar žmogus vietinis. Paprastai aukas stebi vadinamieji „žvejai” – savotiškos plėšikų akys ir ausys. Jų užduotis – ne tik surasti auką, bet ir įgyti jos pasitikėjimą, įvilioti į spąstus. Klaidžiais keliais žmogus atviliojamas į landynę, nuošalią gatvę ar skersgatvį, apleistus, negyvenamus namus, statybų aikšteles. Užpuolikų bendrininkės neretai būna dailios merginos. Jos aukas medžioja restoranuose, kavinėse, viešbučiuose, stotyse, skveruose, parkuose. Paprastai mergina po linksmų vaišių kviečia auką į svečius pas save ar draugę arba tiesiog prašo palydėti namo. Pakeliui prisistato „gerbėjai”, „chuliganai” ir t. t. Auka apiplėšiama, o mergina pabėga. Ir kitą dieną vėl leidžiasi į paieškas, nes jos užduotis – į sutartą vietą, kur laukia bendrininkai, atvesti naują auką. Aukų kartais tykoma ne tik nuošalesnėse vietose, bet ir tualetuose, ypač moterų. Čia atimami rankinukai, auksiniai žiedai, laikrodžiai, apyrankės, grandinėlės. Juk moterys mėgsta puoštis. Tuo plėšikai ir naudojasi. Be abejo, tokios plėšikų padėjėjos vardas visada išgalvotas, mergina visada ginasi savo „gerbėjų” ar „chuliganų” nepažįstanti. Panašios situacijos kartojasi, kol pagaliau jinai pakliūva kriminalinės policijos darbuotojams.

Įsidėmėkite kuo daugiau detalių!
O susidūręs su nusikaltėliu žmogus neretai sutrinka ir pamiršta įsidėmėti svarbias detales. Tačiau orientaciją, įvykio vertinimą lemia ir žmogaus individualiosios savybės – charakteris, amžius, patirtis, pastabumas, emocijos. Į kritinę padėtį patekęs žmogus daug ko nepastebi, nes viskas vyksta žaibiškai. Todėl reikėtų įsidėmėti vieną taisyklę: kad ir kaip nusikaltėlis maskuotųsi, yra nemažai ypatybių, kurių paslėpti arba nepastebėti neįmanoma, pavyzdžiui, nusikaltėlio ūgis, sudėjimas, gestai, eisena, balsas, kalba, iš kurios pusės užpuolikai pasirodė, kas juos atvežė, kur dingo.

Būkite atidūs – spąstai!
Kartais žmonės užpuolami  tarpuvartėse,  kiemuose, laiptinėse, net liftuose. Reikėtų įsidėmėti keletą taisyklių, kaip elgtis tamsiu paros metu: visada stenkitės išvengti nuošalesnių vietų; grįždami namo apsidairykite, ar niekas neseka iš paskos; jei įėjote į neapšviestą laiptinę, būkite pasiruošę bet kokiam netikėtumui, visada atminkite, kad galite būti užpultas net lifte, ypač jei namas netoli kavinės, restorano, baro ar kitų pasilinksminimo vietų, kur renkasi aštrių pojūčių mėgėjai, linkę čia pat uždarbiauti, kai pristinga pinigų.
Nemažai aukų pakliūva į spąstus, kurie iš pirmo žvilgsnio, regis, neturi nieko bendra su smurtu. Tarkim, keli vaikinai pasikviečia merginą į turistinį žygį. Komp
anija įsikuria apleistoje sodyboje ar miške, vartoja svaigalus. Kuo baigsis išvyka – aišku.
Arba kitas pavyzdys: mergina kviečiama pasiklausyti muzikos, pažiūrėti filmų. Ir vėl alkoholis, narkotikai, filmai apie seksą, nudistų žurnalai, pornografinės nuotraukos. Mergina nesąmoningai išprovokuoja nusikaltimą. O apsvaigę nuo alkoholio „draugai” neretai auką net nužudo. Taigi išvyka į gamtą ar „laisvą plotą” baigiasi ne visada laimingai. Ką dėl to kaltinti? Atsakymas vienas: nebūtų aukos, nebūtų ir nusikaltimo. Prievartaujama nuošaliose vietose, kur nėra žmonių, todėl net šaukdamasi pagalbos, jos nesulauksi. Tad merginos, prieš vykdamos į tokią kelionę ar žygį, turėtų susimąstyti, koks kelionės tikslas, kur apsistos, ar galima pasitikėti draugais ar pažįstamais, kurie bus šalia.
Beje, naivioms merginoms spąstais gali tapti ir kavinės, restoranai, barai. Neretai mergina nugirdoma prievarta, apsvaiginama narkotikais, vaistais, paralyžiuojančiais valią, mažinančiais galimybę priešintis, orientuotis aplinkoje.
Spąstais tampa ir atkampios vietovės, statybų aikštelės, laivų prieplaukos, skverai, parkai, rūsiai, sandėliai, vaikų darželių žaidimų aikštelės, daugiabučių palėpės, liftai, neapšviestos gatvės, tarpuvartės, laiptinės.
Reikėtų prisiminti ir dar vieną situaciją, kai „auka” patenka į gudriai užmaskuotus tinklus ir  atsiduria  net  užsienyje.  Įvairios „firmos”, „tarpininkai” jaunoms merginoms siūlo darbą užsienyje, didelius pinigus… O iš tikrųjų vilioja į sutenerių spąstus. Panašių „firmų” yra ir mūsų šalyje. Turbūt nereikia aiškinti, kas yra „žavios palydovės”, padedančios trumpinti vienatvės valandas. Ištrūkti iš tokios firmos nėra lengva ir paprasta, o dar sunkiau prognozuoti situaciją, į kurią gali patekti mergina ar moteris, nutarusi per labai trumpą laiką praturtėti, o paskui mesti šį „verslą”, išvažiuoti į užsienį ir ten pradėti „kitą” gyvenimą. Deja, tokios svajonės retai išsipildo. Tik per didelius vargus pavyksta grįžti, be to, dažniausiai sužalotai fiziškai ir moraliai. Seksualiniai nusikaltimai labai traumuoja auką, pažeidžia psichiką. Jai gėda dėl šio įvykio. Policija tokias paslaptis saugo. Be to, jei nukentėjusioji pageidauja, teismo posėdžiai būna uždari.

Kaip pasipriešinti užpuolikams?
Auka dažniausiai užpuolama netikėtai. Iš pradžių grasinama peiliu ar pistoletu, stengiamasi apsvaiginti ar paveikti psichologiškai. Prievartautojai, kaip ir kiti nusikaltėliai, bijo šviesos, žmonių, triukšmo. Merginoms reikėtų nepamiršti, kad vienintelis jų ginklas – balsas. Patekus į tokią situaciją reikia šauktis pagalbos, o ne tyliai grumtis su užpuoliku. Jis vis tiek stipresnis fiziškai. Ir tik garsiai šaukdamos galite išsigelbėti. Beje, tokiais atvejais ir pats užpuolikas neretai sprunka, ypač jei pasirodo žmonių.
Mergina gali būti užpuolama iš nugaros. Tokiu atveju stenkitės ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų, šaukite, spirkite į tarpkojį, kibkite į plaukus, kąskite. Jei partrenkė ant žemės, susirieskite į kamuolį, draskykite užpuolikui veidą. Tik nepasiduokite baimei. Ji pakerta jėgas ir valią priešintis. Atminkite, kad po grumtynių lieka nusikaltimo pėdsakų: ant Jūsų kūno, drabužių, po oda, ant žemės. Jei nesugebate priešintis, tai nors meskite užpuolikui į akis žemių ar rankinuką, skėtį, laimėkite nors menką akimirką atsiplėšti nuo užpuoliko, bėkite link žmonių, į artimiausią namą ir šaukitės pagalbos.
Galimas ir toks pasipriešinimo būdas: apsimesti lengvabūde moterimi ir paaiškinti užpuolikui, kad sergate ir t. t. Tačiau taip suvaidinti gali nebent šilto ir šalto mačiusi moteris, o ne jauna mergina. Pagaliau užpuolikas nelabai patikės – dažniausiai jis būna apsvaigęs nuo alkoholio ir tenori patenkinti savo aistrą.
Todėl eidamos tamsia vieta apsidairykite, ar kas nesėlina iš paskos, ar kas ne- prisiglaudęs prie medžio ar namo, ypač jei metas vėlyvas. Pasitaiko, kad moteris ar merginas užpuola taksistai, nuvežę į mišką ar toliau į priemiestį. Ypač pavojinga stabdyti automobilį vėlų metą, naktį. Jei esate svečiuose, geriau telefonu išsikvieskite taksi, nerizikuokite keliauti viena,  be  palydovo.  Jei  naktį  važiuojate  taksi  ar privačiu automobiliu, stebėkite kelią, ar tikrai veža į namus. Sėsdamos į taksi, merginos turėtų įsidėmėti automobilio numerį, vairuotojo veidą, mašinos spalvą. Sėstis geriau ant užpakalinės sėdynės. Atrodo, smulkmena, bet verta dėmesio. Pusmetris, skiriantis nuo vairuotojo, sukuria psichologinę erdvę, padeda geriau orientuotis, stebėti kelią.

Visas situacijas išvardyti sunku. Kiekvienas nusikaltimas – kone atskira istorija: veikiantys asmenys, laikas, vieta, priežastys, sąlygos, kitos aplinkybės. Kur ir kaip galime  būti  užpulti,  prognozuoti  nelengva,  tačiau  dažniausiai  tai  būna  nuošalios, neapšviestos vietos.

Primename, kad Policijos departamento interneto svetainėje gyventojai gali rasti daugiau informacijos apie tai, kaip apsisaugoti nuo plėšimų:
http://www.policija.lt/index.php?id=19