Sąskaita, galinti sugriauti Europos Sąjungą

www.balsas.lt

Nestabilios palūkanų normos, didėjantys einamosios sąskaitos deficitai, augantis skolinimasis užsienio valiuta ir pavojingos recesijos – tai atrodo kaip tolimos ir sunkiai suvokiamos praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių trečiojo pasaulio šalių problemos. Tačiau Europoje ši betvarkė užvirė arčiau namų – Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėse, kurių dauguma dabar yra Europos Sąjungos narės. Vienas iš tikėtinų padarinių tas, kad senosios ES valstybės narės gali bandyti kurti naujus teisės aktus šio chaoso sutvarkymui, rašo „The Economist“.

Daugelis Vakarų Europos gyventojų, susidūrusių su gilia recesija namie, tai vertins kaip visiškai nesąžiningą veiksmą. Rytų europiečiai pastaruoju metu patyrė dėl užsienio investicijų smarkiai augančias ekonomikas, turėjo noro pasiekti vakarietiškus gyvenimo standartus ir vylėsi, jog greitai galės įsivesti bendrą ES valiutą eurą. Kritikai aiškina (čia yra šiek tiek teisybės), kad kai kurios VRE šalys nebuvo tinkamai pasiruošusios ES narystei, kad jos vengė reformų ir kad iššvaistė suteiktus ES miljardus statybų ir vartojimo bumui. Tad dabar jos turi susimokėti kainą už savo pačių klaidas, ar ne?

Vis tik, jeigu Vengrija ar viena iš Baltijos šalių bankrutuotų, Vakarų europiečiai nukentėtų pirmieji. Austrijos, Italijos ir Švedijos bankai, investavę ir smarkiai skolinę VRE šalyse, patirtų katastrofinių nuostolių, jeigu jų lėšų vertė smuktų. Paskolų negrąžinimas kartu su įsigalinčiais atavistiniais protekcionizmo instinktais gali lengvai sugriauti ES didžiausią pasiekimą – bendrą rinką.

Iš tiesų žlugimas Rytuose galėtų greitai iškelti klausimų dėl pačios ES ateities. Tai destabilizuotų eurą, kadangi kai kurios euro zonos narės – ypač Airija ir Graikija – nėra geresnėje padėtyje nei VRE šalys. Be to, žlugtų bandymai toliau plėsti Europos Sąjungą, todėl kiltų neaiškumų dėl Vakarų Balkanų, Turkijos ir kitų valstybių iš buvusios Sovietų Sąjungos ateities perspektyvų.

Vidurio ir Rytų Europos ES narių ignoravimo politinės pasekmės būtų labai skausmingos. Vienas iš ES didžiausių tikslų per pastaruosius 20 metų buvo taikus žemyno suvienijimas po SSRS žlugimo. Pati Rusija yra rimtoje ekonominėje bėdoje, bet jos lyderiai iki šiol bando bet kokiomis priemonėmis skleisti įtaką regione. O jeigu VRE šalių žmonės pajus, kad juos atskyrė Vakarų Europa, jie gali pasiduoti populistų ar nacionalistų vilionėms. Tokie žmonės ir taip per dažnai ateidavo į valdžią Europos istorijoje.

Pagrindinis klausimas Vakarų Europos lyderiams yra, kaip išvengti tokios katastrofos. Nors rinkos dažnai su VRE regionus elgiasi kaip su vienu ekonominiu vienetu, kiekviena valstybė yra skirtinga. Galima išskirti tris plačias grupes. Pirmojoje yra šalys, kurioms dar toli iki ES, pavyzdžiui, Ukraina. Čia Europos institucijos gali padėti finansiškai ar patarinėdamos, tačiau pagrindinė našta turi tekti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF). Tokios valstybės turės vartoti TVF skiriamus vaistus skolos restruktūrizavimui ir fiskaliniam susiveržimui, kurio buvo vengiama per ankstesnes besivystančių rinkų krizes.

Reikalai kitokie labiau į Vakarus nutolusiose valstybėse, kurių visos yra ES narės. Už jas ES turi prisiimti pagrindinę atsakomybę. Vienas pagrindinių vaistų yra skatinti jų stojimą į euro zoną ar net leisti eurą įsivesti iškart. Tai būtų visai logiška valstybėse, kurių valiutos pririštos prie euro: Baltijos šalių trijulė – Estija, Latvija ir Lietuva, be to, tiktų ir Bulgarija. Nė viena jų dabar neįgyvendins Mastrichto kriterijų euro įvedimui. Bet jos yra mažos (Baltijos šalių bendra populiacija vos siekia 7 milijonus), tad euro įvedimas nebūtų blogas precedentas kitoms ir neturėtų sukelti pasaulio nepasitikėjimo bendra ES valiuta. Nepaisant to, Europos centrinis bankas ir Europos Komisija griežtai priešinasi šiai „euroizacijos“ formai, nors ES nepriklausančios Balkanų šalys Juodkalnija ir Kosovas naudoja eurą.

Vienašališkas ar suderintas euro įvedimas nebūtų logiškas trečios grupės šalims, kuriose valiutos nėra pririštos prie jokių kitų valiutų. Tai Čekija, Vengrija, Lenkija ir Rumunija. Nė viena jų nėra pasirengusios kietai vienos valiutos disciplinai, kuri iš esmės atmeta bet kokį devalvavimą ateityje. Jų neparengtas stojimas į euro zoną galėtų mirtinai susilpninti eurą. Bet jų valiutoms nuvertėjant lenkų, vengrų ir rumunų pagrindinis pažeidžiamumas kyla iš firmų ir namų ūkių prisiimtų paskolų užsienio valiuta iš užsienio kapitalo bankų. Tai, kas anksčiau atrodė kaip apdairi konvergencija, dabar atrodo kaip pavojinga rizika tiek skolintojui (didžiausi kreditoriai šiose valstybėse yra Italijos ir Austrijos bankai), tiek besiskolinančiam.

Pirmas prioritetas šioms keturioms valstybėms turėtų būti išvengti tolesnio valiutos silpnėjimo. Antras – stiprinti bankų reakciją į užsienio valiuta paimtas paskolas, kurios tampa blogosiomis. To sukeltą skausmą galima dalinti tarp keturių dalyvių: tarp bankų ir skolininkų bei tarp skolinančių ir paskolas imančių valstybių. Išorėje šių užduočių įgyvendinimui prireiks pagalbos iš keleto šaltinių: Europos centrinio banko, TVF, Europos Komisijos struktūrinių fondų, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko bei tikriausiai Europos investicijų banko. Turint galvoje problemos mastą, koordinavimo tarp šių institucijų stygius kol kas buvo skandalingai didelis. Trečias tikslas turėtų būti paskatinti VRE šalis atnaujinti struktūrines reformas, kurių jos iki šiol vengė.

Vakarų Europos lyderiams tikriausiai bus sunku įtikinti savo piliečius, kad ne imigrantai iš Rytų pavogė jų darbus. Vokietijos mokesčių mokėtojai jau dabar nerimauja, kad kiti nori jų sunkiai uždirbtų pinigų. Sąskaita išties bus didelė, bet, tiesą sakant, Vakarų Europa negali sau leisti jos neapmokėti. Bet kurios ES valstybės VRE regione bankrotas, o juo labiau euro ar bendros rinkos žlugimas būtų katastrofiškas visai Europos Sąjungai. Šiuo klausimu mažai kuo galės padėti Amerika, Kinija ar kas kitas. Tikrai nėra per vėlu gelbėti ES rytinę dalį, tačiau politikai jau dabar turėtų imtis atitinkamų veiksmų.