9 „netbook“ kompiuteriai iš arčiau
as.lt„Naujoji komunikacija” išbandė devynių nešiojamųjų interneto kompiuterių gamintojų pateiktus modelius – ir tuos, kurie jau parduodami, ir naujausius, ir tuos, kurių tėra sukurti tik prototipai.
2008 metais, tiksliau – 2007 metų pabaigoje, bendrovė ASUS pasiūlė nediduką nešiojamąjį kompiuterį už nedidelę kainą. Šių gaminių idėja paimta iš OLPC, XO ir kitų didelių projektų, kurių tikslas – aprūpinti internetu ir kompiuteriais neturtingas pasaulio šalis. Dalis tokių produktų netgi turėjo mechaninius generatorius, skirtus veikti vietovėse, kuriose nėra elektros srovės.
ASUS „pasiskolino“ šią idėją ir pabandė rinkai pasiūlyti panašų komercinį produktą. Ar jai pavyko, spręskite patys: 2007 metais tokių kompiuterių parduota 400 tūkstančių, 2008 metais – 11,4 milijono. Analitikai prognozuoja, kad nepaisant finansinių ir ekonominių krizių 2009 metais bus parduota 21,5 milijono vienetų.
ASUS laimė ir atrasta niša greit tapo kitų didesnių ir mažesnių kompanijų prioritetu, tad skirtingai nuo 2007 metų pabaigos, kai tokių kompiuterių gamyba užsiėmė tik viena ASUS, 2008 metų pabaigoje turime kelias dešimtis gamintojų ir dar daugiau skirtingų modelių – nuo pigiausių iki išskirtinių, besipuikuojančių žymių dizainerių vardais. Į ASUS pirmųjų „Eeepc“ šeimos atstovų komplektą įėjo gerokai senstelėjęs „Intel Celeron“ procesorius, jie veikė su operacine sistema „Linux“, turėjo vos 7 colių ekraną ir nedidelį, bet naujovišką SSD tipo kaupiklį. Antrame metų ketvirtyje „Intel“ pristatė naujos kartos mažuosius ir taupančius energiją procesorius „Atom“, kurie buvo gaminami taikant į stalinius kompiuterius diegiamą „Core“ technologiją. Vėliau sekė dviejų branduolių „Atom“ procesoriai, kurie ir įeina į didelės dalies šiandien lentynose esančių mažylių komplektą.
Beje, „Intel“ nėra vienintelė procesorių tokiems nešiojamiesiems kompiuteriams siūlytoja – juos gamina ir VIA (vieną tokį netgi turime teste). Aršiausia „Intel“ konkurentė AMD taip pat bando neatsilikti, bet kol kas gaminių su AMD procesoriumi neteko matyti ar apie juos girdėti. 2008 metų pabaigoje pora gamintojų „įšoko“ į rinką su ARM tipo procesoriais paremtais gaminiais, bet kol kas Lietuvoje jų nėra.
Nors pradinė interneto kompiuterio idėja buvo nedidelė kaina (tam pasitarnavo ir nemokama operacinė sistema „Linux“), vėliau visgi buvo pereita ir prie operacinės sistemos „Windows XP“. Šiuo metu apie 80% tokio tipo kompiuterių parduodami su sistema „Windows“, nors „Linux“ vis dar išlieka populiari, ypač Europos šalyse. Beje, „Microsoft“ 2008 metais turėjo nutraukti visų „Windows XP“ versijų pardavimą ir platinimą, bet ypač suaktyvėjus interneto kompiuterių rinkai padarė išimtį ir nutarė jas platinti dar iki 2010 metų. Tiesa, išimtis turi apribojimų, keliamų kompiuterių komponentams:
– vienas gigabaitas ar mažiau darbinės atminties;
– ne didesnis nei 10,2 colio ekranas;
– ne daugiau nei 80 gigabaitų kaupiklis arba 16 gigabaitų SSD;
– negali būti planšetinio kompiuterio funkcijos (tablet PC);
– grafinis procesorius – „Directx 9“ ar senesnis.
Apribojimų tikslas – kad interneto kompiuteriai neperaugtų į įprastus nešiojamuosius kompiuterius ir kad į naujus nešiojamuosius kompiuterius nebūtų diegiama sistema „Windows XP“. Bet apribojimai juk kuriami tam, kad kažkas juos laužytų. Taigi darbinės atminties kiekio apribojimas – 1 gigabaitas, yra taikomas tik parduodamiems kompiuteriams, bet po pardavimo juos galima modernizuoti, tad nemažai gamintojų siūlo 1,5 ar 2 gigabaitų galimybę. Diskinio kaupiklio talpa, panašu, buvo susitarimo reikalas, nes jau dabar galima įsigyti kompiuterių, turinčių 160 gigabaitų diskinį arba 64 gigabaitų SSD kaupiklį. Matyt, tai padaryta todėl, kad nebepopuliarių 80 gigabaitų ir vis dar plačiai naudojamų 160 gigabaitų kaupiklių kainos skirtumas yra nedidelis.
Kiti trys apribojimai apeinami sunkiau. Visi „Intel Atom“ pagrindu renkami kompiuteriai privalomai turi senąjį „Intel 945“ lustų rinkinį, kuriam toli gražu nebūdingos modernios spartos ar našumo savybės. „Nvidia“ bando rinkai pasiūlyti kur kas modernesnį „Geforce“ lustą, bet, pasak gandų, tam „Intel“ aktyviai priešinasi ir taiko specialią kainų politiką – „Intel“ lustas su procesoriumi kainuoja tiek pat ar net pigiau nei vien procesorius. Ar „Nvidia“ pavyks išsiderėti geresnių sąlygų ir ar sužinosime, ko iš tikrųjų vertas procesorius „Atom“, kai jo „nestabdo“ atgyvenęs lustas, – parodys laikas.
Nors apribojimuose nurodyta, kad kompiuteris negali būti planšetės (angl. tablet) tipo, tiek „Gigabite“, tiek ASUS jau pristatė savo kūrinius su tokia funkcija. Kaip į tai reaguos „Intel“ ir „Microsoft“? O gal gamintojams pavyko įtikinti gigantus nusileisti?
Na ir paskutinis apribojimas – ekrano dydis. Jis sugalvotas tam, kad rinkos neužplūstų gerokai pigesni nei pilnaverčiai nešiojamieji kompiuteriai su „Core“ šeimos procesoriais. Bet 2009 m. sausį pasklido žinios iš HP stovyklos: teigiama, kad HP jau paruošusi „Atom“ pagrindu sukurtą nešiojamąjį kompiuterį su 12 colių ekranu, įprastu verslo nešiojamuosiuose kompiuteriuose. Taigi pasaulyje didžiausias kompiuterių pardavėjas spaudžia „Intel“ ir „Microsoft“ padaryti išimtį arba praplėsti ekrano dydžio ribas bent jau iki 12 colių. Iš vienos pusės – tai sprendimas, naudingas vartotojams, nes rinkoje atsirastų kur kas pigesnių nešiojamųjų kompiuterių su 12 colių ekranais. Iš kitos pusės, gali būti, kad HP bando pjauti šaką, ant kurios pati sėdi, nes verslo klasės nedideli kompiuteriai yra gana brangūs ir savo gamintojams neša nemažą pelno dalį.
Vienas iš apribojimų apėjimo būdų – naudoti ne „Intel“ procesorius ir ne operacinę sistemą „Windows XP“. Pirmas komponentas, nors ir sunkiai, bet pakeičiamas, o antrąjį tektų keisti „Windows Vista“. Žinant „Vista“ techninius reikalavimus, tokie kompiuteriai būtų baisiai lėti.
Na, bet gana apie istoriją ir apribojimus, pereikime prie pažinties su testo dalyviais. Testui gavome devynių kompanijų produktus – tiek modelius, kurie jau parduodami, tiek naujausius, tiek tuos, kurių tėra sukurti dar tik prototipai. Vienintelis „HP Mininote“ yra pagamintas ne su „Intel“ procesoriumi ir lustu ir ne su sistema „Windows XP“ (prisimename apribojimus), tad nuo jo ir pradėsime.
HP mažasis nešiojamasis kompiuteris pagamintas visiškai kitaip nei kiti, todėl pažinčiai su juo skyrėme pirmąją vietą. Kiti interneto kompiuteriai skirti moksleiviams, studentams ar tiesiog jaunimui, o „Mininote“ – verslo pagalbininkas. Šią nišą jam išrinko patys gamintojai, o mes papasakosime kodėl.
Visų pirma, kompiuteryje veikia ne „Intel Atom“, o ypač retai sutinkamas procesorius „Via C7“. Tai pašalina visus apribojimus, kuriuos „Intel“ yra nustačiusi kompiuteriams su procesoriais „Atom“. Procesorius gali būti 1,0, 1,2 ar 1,6 gigaherco spartos. Mūsų turėtas modelis turėjo vidurinįjį, 1,2 gigaherco, procesorių. Operatyviosios atminties kompiuteryje – 2 gigabaitai, o kodėl jos būtent tiek – tuoj paaiškinsime. Standusis diskas – 120 gigabaitų. Turime belaidžio interneto ir „Bluetooth“ adapterius, interneto kamerą. Kol kas paminėjome tik vieną skirtumą – procesorių, tad pirmyn.
Išorė – metalinis korpusas, suteikiantis ne tik tvirtumo, plonu
mo, bet ir nesulaužomumo įspūdį. To neturi nė vienas kitas mažasis kompiuteris. Po metaliniu dangčiu – 8,9 colio ekranas, kuris netgi mažesnis nei kitų konkurentų, bet mes dar nesakėme, kokia jo raiška. O ji – 1280×768. Įspūdinga? Tam, kad viskas gerai veiktų, reikia kur kas geresnės vaizdo posistemės, nei su „Intel Atom“ diegiama GMA950. Į pagalbą ateina dar vienas kompanijos VIA produktas – kažkada stipriai grafinių lustų kovose kovojusios bendrovės S3 gaminys „Chrome9“ su 256 megabaitais nuosavos vaizdo atminties, galintis dar 124 megabaitus skolintis iš operatyviosios atminties rezervų. Nė vienas kitas interneto kompiuteris tokiais parametrais pasigirti, deja, negali.
Einame dar toliau ir prisimename, kad operatyviosios atminties yra 2 gigabaitai. Operacinė sistema – štai kur priežastis. Nors „Mininote“ galima įsigyti ir su šio tipo kompiuteriams įprasta sistema „Windows XP“, pagrindinis koziris – sistema „Windows Vista Business“, kuriai ir reikia daugiau nei įprasta atminties. Jei į visus jūsų įmonės kompiuterius jau įdiegta „Vista“, tai HP 2133 – vienintelis mažasis kompiuteris, nesukelsiantis galvos skausmo jūsų IT ūkio administratoriui. Jei įmonėje turite nemažai HP kompiuterių, nudžiugins dar vienas dalykas – šio kompiuterio įkroviklis yra lygiai toks pats, kaip ir daugelio HP verslo kompiuterių šeimos atstovų.
Kad standusis diskas būtu kiek įmanoma geriau apsaugotas nuo pažeidimų, sukurta disko atjungimo technologija: akselerometru matuojamas posvyris ar staigus aukščio pokytis. Kompiuteriui krentant nuo stalo, fiksuojamas staigus pokytis, ir kompiuteriai, turintys šią apsauginę funkciją, „parkuoja“ standžiojo disko galvutę, taip apsaugodami disko paviršių nuo pažeidimų. Nors „Mininote“ – mažasis kompiuteris, jis irgi turi šią technologiją.
USB įrenginiai kartais naudoja daugiau energijos, nei jiems gali suteikti USB lizdu tiekiamas maitinimas. Tam yra sukurtas specialus USB standartas – šalia USB jungties įtaisomas papildomas lizdas energijos kištukui. „Mininote“ turi porą USB lizdų, iš kurių vienas yra būtent toks. Beje, kompiuteris turi puikius garsintuvus, kurie „įrėmina“ mažesnės įstrižainės ekraną didesniame korpuse. Atlikę MP3 bylų grojimo testą įsitikinome, kad šie garsintuvai muziką atkuria kokybiškiausiai.
„Mininote“ įjungimo ir belaidžio ryšio mygtukai yra kitokie, nei esame įpratę matyti. Jie ne spaudžiami, o stumiami į šoną, be to, išdėstyti kompiuterio priekiniame kraštelyje. Šonuose, be įprasto kortelių skaitytuvo, dar randame VGA jungtį išoriniam ekranui ir ypač retą tokiuose kompiuteriuose „PC Card“ tipo jungtį plėtotės plokštėms. Na, o viduje – patogi klaviatūra su neįprastai įgaubtais mygtukais ir jutiklinis paviršius, kurio mygtukai, deja, išdėstyti šonuose, o ne apačioje. Nors mygtukai gerokai tikslesni nei „Acer Aspire One“, bet patogu vis tiek nėra.
Baterija yra šio kompiuterio silpnoji pusė: jis turi galingesnę grafinę posistemę ir dar keletą dalykų, kurie eikvoja daugiau energijos. Į kompiuterio komplektą gali įeiti trijų arba šešių elementų baterija, jei įmanoma, siūlome rinktis didesnę. Su trijų elementų baterija kompiuterio svoris bus apie 1,2 kilogramo, su šešių – pora šimtų gramų daugiau. Beje, mūsų bandytasis modelis su šešių elementų baterija dar turėjo ir LED indikatorių, nurodantį baterijos energijos likutį, kurį galite sužinoti ir neįjungę savo kompiuterio.
Priklausomai nuo komplekto (procesoriaus, baterijos ir kitų savybių), „Mininote“ kaina svyruoja nuo 1400 iki 2200 litų.
Dar vienas HP gaminys mūsų mažųjų kompiuterių teste. Tiesa, šį kartą jis vadinasi ne HP, o „Compaq“. Anksčiau, nupirkusi kompaniją „Compaq“, HP bandė visus produktus pervadinti vienu vardu, o dabar, matyt, persigalvojo ir rinkai tiekia ne tik HP, bet ir „Compaq“ pavadinimu paženklintas prekes. Prieš porą metų „Compaq“ produktų galima buvo rasti tik kai kuriose Europos šalyse ir Amerikoje, kur „Compaq“ vardas buvo gerai žinomas ir nenumarintas, na, o dabar, pakeistas ir atnaujintas, „Compaq“ pasirodė ir Lietuvos IT parduotuvių lentynose.
Metų viduryje nešiojamųjų kompiuterių už 2000 litų teste dalyvavo pirmasis „Compaq“ nešiojamasis kompiuteris, o šiame teste debiutuoja antrasis. Beje, ačiū HP atstovybei, padėjusiai gauti šį kompiuteriuką „Compaq Mini“, mat rašant šias eilutes prekyboje tokių kompiuterių dar nėra.
HP mažasis kompiuteris – išskirtinai verslui skirtas darbo įrankis, o „Compaq“, panašu, kurtas jaunimui ir pramogoms. Vien pažiūrėjus į dangtelį ir pamačius firminę, HP kompiuterių seriją „Pavilion“ išgarsinusią piešimo po lako sluoksniu technologiją „imprint“, tampa aišku, kad tai – meniškos sielos žmonėms ir taisyklių laužytojams skirtas gaminys. Beje, tokio tipo dangtelio apipavidalinimas nebūdingas jokiam kitam mažajam kompiuteriui.
Išorėje yra firminio HP dizaino įjungimo ir belaidžio ryšio mygtukai (tokie pat kaip ir kito HP mažylio) ir nestandartinė išorinio ekrano jungtis, už kurią negalime HP pagirti, bet, matyt, normalaus dydžio VGA jungtis paaukota dėl dizaino – siekiant ypatingo apvalumo. Yra vos vienas lizdas ausinėms ir mikrofonui (prireiks specialių ausinių arba priedo), puikiai guminiu dangteliu nuo dulkių apsaugota vietinio tinklo jungtis ir kortelių skaitytuvas, kuris jau tapo privalomu nešiojamųjų kompiuterių atributu. Šio kompiuterio specifikacijose, kurias radome interneto platybėse, rašoma, kad „Compaq Mini“ turi dvi USB jungtis, bet mūsų testuotas mažylis tikrai turėjo tris. Tik trečia jungtis yra kitokia – ji paslėpta po dar vienu dangteliu ir yra gerokai giliau nei įprasta. Ką tai duoda? Ogi nedidelis „Bluetooth“ adapteris, atmintukas ar belaidės pelės „antgalis“ pasislėps šioje vietoje ir jo visiškai nesimatys. Mūsų požiūriu – puikus sumanymas.
Vidus taip pat skiriasi nuo kitų nešiojamųjų mažylių. Pavyzdžiui, ekranas paprastai būna įrėmintas į plastikinį rėmelį, o „Compaq“ ekrano paviršius ir rėmelis kartu yra dengti skaidriu plastiko sluoksniu. Galbūt tai – papildoma ekrano apsauga, o kartu ir neblogas dizaino elementas. Po šiuo plastiku taip pat paslėpta interneto kamera. Dar vienas gražus ir praktiškas sprendimas – garsiakalbiai, įsprausti į tarpą tarp ekrano vyrių.
Klaviatūros mygtukai gana dideli, nesuapvalintais kraštais, neįprastai išgaubti. Tai nesukelia jokio diskomforto, spausdinti paprasta ir gana greit priprantama. Jutiklinis paviršius geras ir gana tikslus, bet nusivylėme tuo, kad „pelės“ mygtukai išdėstyti ne jo apačioje, o šonuose. Tiesa, taip pasielgė ne vienas mažųjų nešiojamųjų kompiuterių gamintojas, bet praktišku šio sprendimo pavadinti negalime, tai viso labo vietos taupymas patogumo sąskaita. Jei dirbate su išorine pele ir jutiklinis paviršius jums trukdo, jį galite išjungti šalia esančiu mygtuku. Tai gana įprasta didesnių HP ir „Compaq“ kompiuterių savybė, bet mažylį, turintį šią savybę, matėme pirmą kartą.
„Compaq“ „viduriai“, skirtingai nuo HP, nieko nenustebins. Gal nebent verta paminėti, kad atminties plėtimas yra neįprastai paprastas – tereikia tušinuku ar atsuktuvu atstumti laikiklį ir kilstelėti dangtelį. Jei šio straipsnio skaitytojai skaitė ir „Acer“ atminties keitimo epopėją apie tai, kaip kompiuterį tenka išrinkti į gabalus, skirtumas daugiau nei akivaizdus. Na, o visa kita praktiškai nelabai skiriasi nuo konkurentų: procesorius „Intel Atom N270“, kaip ir kitur, veikiantis 1,6 gigaherco dažniu, vienas gigabaitas operatyviosios atminties, „Intel“ vaizdo posistemė, naudojanti 128 megabaitus vaizdo atminties.
Duomenys gali būti saugomi tiek įprastame standžiajame
diske, kurio talpa – 60 gigabaitų, tiek SSD atmintinėse. Mūsų apžiūrėtas mažylis turėjo 16 gigabaitų SSD talpyklą. Operacinė sistema – „Windows XP Home“.
Belaidžio interneto adapteris – tokia pati būtinybė, kaip ir kortelių skaitytuvas. „Bluetooth“ taip pat turi vis daugiau kompiuterių, net ir iš mažųjų tarpo. „Compaq Mini“ – ne išimtis. Ekranas – 10 colių, o jo raiška – 1024×600 taškų. Baterija – 3 elementų. Svoris – apie vieną kilogramą, o kaina Lietuvoje su standžiuoju disku 1400 litų.
Tai dar vienas didžiausiu leidžiamu ekranu – 10 colių įstrižainės – galintis pasigirti kompiuteris. Testui gavome U100 modelį su baltos spalvos korpusu, bet pirkėjai taip pat gali rinktis dar ir juodos, raudonos ar rožinės spalvos. Beje, nors ir įtaisiusi gana didelį ekraną, MSI išsaugojo interneto mažyliams būdingą svorį, kuris, pasak gamintojos, yra „apie vieną kilogramą“ (su trijų elementų baterija).
U100 klaviatūra, palyginti su kitų testo dalyvių, turi bene didžiausius mygtukus. Tai akcentuoja ir pati gamintoja, dar patikslindama, kad kiekvienas „Wind“ klavišas yra 17,5 milimetro pločio. Na, o kuo platesnis klavišo paviršius, tuo patogiau su kompiuteriu dirbti. Ypač tai aktualu tiems žmonėms, kurie darbo metu renka daug teksto. Dar vienas geras bruožas – gana didelis jutiklinis paviršius ir „teisingai“ išdėstyti „pelės“ valdymo mygtukai. Kaip ir didesnių kompiuterių, pastarieji yra žemiau liečiamojo paviršiaus, o ne jo šonuose.
Techninės savybės visų mažylių panašios, tad ir U100 pagrindas – procesorius „Intel Atom N270“, veikiantis 1,6 gigaherco dažniu. Operatyviosios atminties – vienas gigabaitas. Standusis diskas (naudojami įprasti diskai) gali būti 120 arba 160 gigabaitų talpos. Vaizdą ekrane formuoja integruotas grafinis varikliukas „Intel UMA“. Išorės vaizdą ekrane gali perteikti 1,3 mln. taškų interneto kamera. Taip pat kompiuteriukas turi kortelių skaitytuvą, atpažįstantį SD, MS ir MMC korteles, laidinio ir belaidžio tinklo įrenginius bei VGA tipo jungtį išoriniam ekranui. Viena iš išskirtinių MSI savybių – belaidžio „Bluetooth“ ryšio galimybė, būdinga ne visiems interneto kompiuteriams.
Kaip ir visi kiti analogai, „Wind“ veikia padedamas operacinės sistemos „Windows XP Home“. Kaina Lietuvos skaitmeninės technikos parduotuvėse yra apie 1500 litų.
Šviežiausias Lietuvos kompiuterių rinkoje – bendrovės „Lenovo“ mažasis nešiojamasis kompiuteris „Ideapad S10e“, kuris kartu su mažesniuoju „broliu“ S9 pristatytas tik lapkričio pabaigoje. Iki tol šį kompiuterį „Lenovo“ siūlė tik kitų šalių rinkoms. Skaičiai modelio pavadinime nurodo turimo ekrano dydį, o apžiūrai mes gavome didesnįjį modelį – su 10,1 colio ekranu.
Išoriškai „Lenovo“ atrodo storesnis nei kiti mažyliai. Taip yra todėl, kad nei apatinės, nei viršutinės kompiuterio dalies kraštai nėra suapvalinti ir vizualiai nemažina kompiuterio matmenų. Testuotas modelis taip pat turėjo ypač talpią šešių elementų bateriją, kuri meistriškai sutalpinta taip, kad nekeltų jokių nepatogumų. Kompiuteris parduodamas tiek su trijų, tiek su šešių elementų baterija, bet, žinoma, šešių elementų baterija užtikrina beveik dvigubai ilgesnį darbo laiką be elektros tinklo. Pailgina darbo laiką su baterija ir tai, kad ekranas apšviečiamas naudojant taupią LED technologiją.
Dizainas nėra išskirtinis – „švari“ balta spalva, jau minėti nesuapvalinti kraštai. Išrankesni vartotojai gali rinktis iš juodos arba raudonos spalvos, kuri atrodo išties neblogai. Išorės vaizdą kiek pagyvina keli blizgūs elementai šonuose, iš kurių vienas, be grožio, atlieka ir tam tikrą funkciją – prie jo tvirtiname kompiuterio rakinimo spynelę.
Išorėje randame du USB lizdus, kortelių skaitytuvą, vietinio tinklo jungtį, VGA tipo jungtį išoriniam monitoriui, įprastas jungtis ausinėms ir mikrofonui. Kita, gerokai rečiau mažuosiuose kompiuteriuose sutinkama savybė, – „PCI Express“ tipo lizdas plėtotės plokštėms. Viduje yra patogi ir gana didelė klaviatūra, tikslus jutiklinis paviršius ir tinkamai – jo apačioje – išdėstyti „pelės“ mygtukai. Ekrano rėmelyje paslėpta interneto kamera, bet tokiu priedu šiais laikais mažai ką benustebinsi, nebent pasakytume, kad jos raiška 1,3 mln. taškų.
Kompiuteris turi dviejų branduolių „Intel Atom N270“ modelio procesorių, dirbančiu 1,6 gigaherco dažniu. Operatyviosios atminties – vienas gigabaitas, o diskinis kaupiklis – įprastas standusis diskas, tiesa, nemažos talpos – net 160 gigabaitų. Vaizdo posistemė kaip ir kituose „Atom“ kompiuteriuose – „Intel GMA 950“, kuriai „išskirta“ 128 megabaitai vaizdo atminties. Ekrano raiška – 1024×576 taškai. Be viso kito, šis mažasis nešiojamasis kompiuteris turi belaidžio tinklo adapterį ir belaidžio „Bluetooth“ ryšio galimybę, kurią turi ne visi testo dalyviai. Kompiuterio operacinė sistema – „Windows XP Home“. Kompiuteriai taip pat gali būti parduodami su sistema „Limpus Linux“.
Na, ir įdomiausia „Ideapad“ dalis, kurios neturi joks kitas modelis šiame teste, – sistema „Quick Start“. Galima ją pavadinti papildoma operacine sistema, mat ji įkraunama kaskart paleidžiant kompiuterį ir leidžia naršyti interneto platybėse, klausytis muzikos, žiūrėti fotografijas ir bendrauti su draugais naudojantis pokalbių programomis. Nepamiršta ir viena populiariausių bendravimo ir garso bei vaizdo skambučių programa – „Skype“. Taigi jei kompiuterį naudojate tik šioms užduotims, gerokai ilgiau „besikuriančios“ ir lėčiau veikiančios operacinės sistemos jums gali ir neprireikti. Na, o jei kartais galimybių neužtektų, prisiminkite, kad kompiuteris gali veikti ir su „Windows“. Panašią sistemą teko matyti ne kartą, bet interneto ir internetinio bendravimo ar „Skype“ galimybių nė viena panaši sistema neturėjo.
Kompiuteris su šešių elementų baterija sveria apie 1,3 kilogramo ir Lietuvos parduotuvėse turėtų kainuoti apie 1499 litus.
ei vartėte 2008 metų NK puslapius, žinote, kad „Fujitsu-Siemens“ atnaujino visos „Amilo“ nešiojamųjų kompiuterių gamos dizainą, kiek pakeitė logotipą ir pristatė krūvą naujų modelių. Ne išimtis ir mažųjų kompiuterių segmentas, kuriame debiutuoja „Amilo Mini“. Dizaino požiūriu šio kompiuterio ištakos akivaizdžios – baltos ir juodos matinių spalvų derinys su tai vienos, tai kitos spalvos intarpais būdingas tik „Amilo“ kompiuterių serijai.
Kažkodėl žiūrint į šį kompiuterį atrodo, kad jis yra storiausias ir aukščiausias iš visų kitų mažųjų „brolių“, bet prie jo pridėjus kitus galima įsitikinti, kad taip nėra. Matyt, vizualiai dizainas daro įtaką matmenų supratimui, kaip ir tamsios ar šviesios sienos turi įtakos kambario aukščio supratimui. Ekrano rėmelis gana storas, bet jis suteikia tvirtumo. Rėmelyje, be privalomo ekrano, kuris, beje, yra 8,9 colio, nors atrodo gerokai didesnis, yra ir interneto kamera bei įmontuotas naujos kartos mikrofonas. Beje, storas rėmelis slepia vieną papildomą detalę, kurios neturi joks kitas testuotas mažasis kompiuteris, – keičiamus dangtelius, kurie pasirenkami iš šešių atspalvių ir, pasak gamintojo, „puikiai derės prie kostiumo ar batų, pirktų Milane“.
Jungtys gana standartinės: pora USB lizdų, vietinio tinklo jungtis, VGA tipo lizdas išoriniam monitoriui prijungti, ausinių ir mikrofono lizdai, kortelių skaitytuvo lizdas. Iš išskirtinių savybių „Amilo Mini“ turi „PCI Express“ tipo lizdą, identišką matytam kompiuteryje „Lenovo Ideapad“. „Amilo“ paliko nuimamą dangtelį, po kuriuo paprastai slepiasi operatyvioji atmintis, bet po juo radome 1,8 colio mažąjį standųjį diską. Taigi
jei turėsite atliekamą diską ar SSD kaupiklį, galėsite jį lengvai įsidiegti. Patogu, tik ar labai naudinga?
Gaila, bet „Fujitsu“ negalime pagirti nei už klaviatūrą, nei už „pelę“. Klaviatūra gerokai mažesnė nei konkurentų, nors iki kompiuterio šonų visomis kryptimis buvo galima sutalpinti didesnius mygtukus turinčią, o tai reiškia – gerokai patogesnę klaviatūrą. Mygtukai nedideli, o klasikiniu stiliumi suapvalinti jų kampai padaro jų paviršių dar mažesnį. Jokių funkcijų mygtukams netrūksta, bet patogumo norėtųsi gerokai daugiau. Vienintelio „Amilo Mini“ garsintuvai tilpo įprastoje nešiojamajam kompiuteriui vietoje – virš klaviatūros, taigi gal vizualus įspūdis, kad tai – aukščiausias mažylis, galėjo būti teisingas, mat kiti gamintojai ten nebesugebėjo įdėti net įjungimo mygtukų. Jutiklinis paviršius patogus ir veikia be priekaištų, bet mygtukai… Visiems mygtukams, išdėstytiems ne apačioje, po paviršiumi, o jo šonuose, turime priekaištų dėl patogumo, o „Fujitsu“ dizaineriai nuėjo dar toliau – jie mygtukus priderino prie dizaino ir „apkarpė“ jiems galiukus. Patogiau tikrai nepasidarė…
Techninė „Amilo Mini“ pusė – sistema „Windows XP Home“, procesorius „Intel Atom N270“, gigabaitas darbinės atminties ir jau minėtas 1,8 colio, 60 (arba 80) gigabaitų talpos standusis diskas – nelabai kuo skiriasi nuo kitų mažylių. Grafinė sistema – tos pačios „Intel“ (dėl jau minėtų straipsnio pradžioje priežasčių). „Amilo“ turi „Bluetooth“ ryšį, bet juo gali pasigirti irgi ne vienas mažylis. Baterija atrodo didesnė nei kitų, nors turi tuos pačius tris elementus. Papildomai galima įsigyti ir šešių elementų bateriją, bet tada kompiuteris gerokai pabrangsta.
Nepamiršome pabrėžti, kad kaip ir „MSI Wind“ „Amilo Mini“ turi kokybišką 1,3 mln. taškų interneto kamerą. Taip pat „Fujitsu“ turi, matyt, kokybiškiausią iš visų testuojamų kompiuterių ekraną, išsiskiriantį spalvomis ir ryškumu. Skirtumai matomi plika akimi.
„Fujitsu-Siemens“ pavyko išlaikyti „Amilo Mini“ svorį ties simboline interneto kompiuterių nubrėžta riba – vienu kilogramu. Kaina Lietuvos parduotuvėse apie 1250 litų.
„Samsung“ mažasis kompiuteris mus pasiekė paskutinis, dėl jo kiek užsitęsė visa testavimo eiga. Priežastis – garsios kalbos internete apie tai, kad „Samsung“ padarė „patį geriausią interneto kompiuterį“. Nusprendėme šį teiginį patikrinti, o „Samsung“ atstovai Lietuvoje mums padėjo tai padaryti.
„Samsung“ nėra didesnis už kitus, bet labiau primena normalų nešiojamąjį kompiuterį nei mažuosius jo „broliukus“. NC10 yra pora centimetrų platesnis už „Lenovo Ideapad“, o tai mažyliui – gana daug. Be baltos spalvos (mums pavyko gauti baltą), galima pasirinkti mėlyną arba juodą kompiuterį. Visus kompiuterius puošia sidabrinė juostelė briaunoje, suteikianti solidumo ir prabangumo.
Nors „Samsung“ teigia, kad 1,33 kilogramo sveriantis NC10 – vienas iš lengviausių interneto kompiuterių su 10,2 colio ekranu, jo svoris tikrai nėra mažiausias. Bet juk „Samsung“ nesakė „lengviausias“, o sakė „vienas iš“. Įjungimo mygtuko vieta mums priminė NK verslo nešiojamųjų kompiuterių testą, kuriame dalyvavusio „Sony Vaio“ mygtukas yra toje pačioje vietoje.
Išorėje randame vietinio tinklo jungtį, kortelių skaitytuvą, VGA jungtį monitoriui, ausinių ir mikrofono lizdus, net tris USB lizdus. Tiek jų turi vos vienas konkurentas. Dar vienas išskirtinis bruožas – „Samsung“ turi net 7 lempeles briaunoje, informuojančias apie įjungimą, standžiojo disko veiklą, belaidžio ryšio jungtį ir netgi didžiųjų raidžių režimą. Gražu ir labai kalėdiška.
Atverčiame kompiuterį ir po išvardytų nusiskundimų ateina laikas NC10 pagirti. Klaviatūra didžiausia iš visų teste dalyvavusių, labai panaši į „normalią“, didesniuose kompiuteriuose montuojamą. Mygtukai patogūs, veikia tyliai. Dar galime paminėti, kad „Samsung“ sidabro jonų antibakterinė danga, kurios lipduką rasite ant „Samsung“ šaldytuvų ar skalbimo mašinų, yra pritaikyta ir šios klaviatūros gamyboje. Kad tai išskirtinumas – faktas. Dar „Samsung“ pagirsime už patogų jutiklinį paviršių ir (pagaliau!) mygtukus jo apačioje, o ne šalia jo. Deja, įsijungus kompiuterį teko labai nusivilti, mat tikslumas tiek braukiant pirštu, tiek spaudant jutiklinį paviršių yra labai prastas. Jei dirbate be išorinės pelės ir naudojatės tik jutikliniu paviršiumi (o su šiuo mažyliu greičiausiai taip ir dirbsite), iš jūsų lūpų išsprūs, ko gero, ne vienas necenzūrinis žodis.
Kompiuteryje įdiegta operacinė sistema„Windows XP“, tas pats procesorius „Intel Atom N270“, vienas gigabaitas darbinės atminties (beje, lengvai keičiamos į talpesnę), „Intel“ grafinė posistemė ir 160 gigabaitų standusis diskas. Jokių kitų išskirtinių savybių, be trijų USB lizdų, nepastebėjome.
Gamintojo teigimu, kompiuteris turi šešių elementų bateriją, nors dydis labiau primena trijų elementų „sesutę“. Kaina Lietuvoje panaši į konkurentų – siekia 1400 litų.
„Acer“ buvo antrasis pasaulinis gamintojas (po ASUS), puolęs į interneto kompiuterių gamybos jūrą. Per 2008 metus „Aspire One“ tapo neįtikėtinai populiarus ir pardavimo kiekiais aplenkė netgi rinkos pradininkę ASUS. Pirma vieta interneto kompiuterių rinkoje garantavo „Acer“ kur kas geresnę poziciją bendroje nešiojamųjų kompiuterių rinkoje – „Acer“ pasiekė trečią vietą. Beje, „Acer“ kartu su ASUS 2008 metais pardavė apie 60% interneto kompiuterių, taigi likusią dalį didesniais ar mažesniais gabaliukais dalijasi visi kiti gamintojai.
Kadangi „Aspire One“ buvo į NK laboratoriją pakliuvęs ir 2008 metais, į jo dizainą ar technines subtilybes labai nesigilinsime. Išorės spalvos – mėlyna ir balta, o neseniai šią spalvų gamą papildė dar pora atspalvių, tarp kurių yra ir rožinis.
Nedidelė pradinė kaina lėmė tai, kad „Aspire One“ yra vienintelis, parduodamas su 512 megabaitų atminties. Žinoma, galima pasirinkti variantą ir su vienu gigabaitu, bet tuomet kyla kaina. Atmintį galima plėsti iki 1,5 gigabaito, tačiau tai padaryti gana problemiška – apie tai irgi rašėme NK puslapiuose.
Ekranas kiek mažesnis nei didžiausių konkurentų – 8,9 colio. Procesorius kaip ir kitų – „Intel Atom N270“, diskinis kaupiklis gali būti 120 gigabaitų įprastas arba 8 gigabaitų SSD tipo. Dažniausiai talpesnis diskas parduodamas su sistema „Windows XP Home“, o mažesnysis – su „Linux Limpus“.
Išorėje matome tris USB lizdus, kortelių skaitytuvą, VGA jungtį išoriniam monitoriui ir du kortelių lizdus. Kodėl du? Todėl, kad vienas atlieka įprasto kortelių skaitytuvo vaidmenį, o kitas – papildomos sisteminės atminties lizdas. Tai ypač aktualu, jei pirkote 8 gigabaitų kaupiklį teturintį modelį.
Komplekte yra trijų elementų baterija (papildomai galima užsisakyti 6 elementų), nedidelis krepšys nešiojimui, o kaina yra viena mažiausių – „Windows XP“, gigabaitas atminties ir 160 gigabaitų diskas jums kainuos 1250 litų. Tiesa, nenustebkite, kai Lietuvos elektroninėse parduotuvėse šio modelio prekių kiekis sandėlyje bus apibūdinamas kaip „išparduota“. Taip, „Aspire One“ – labai populiari prekė.
„Dell“ į benuvažiuojantį interneto kompiuterių traukinį įšoko gerokai pavėlavusi, mat pasauliui „Mini 9“ pristatytas 2008 rugsėjį, o Lietuvoje jis dar nepasirodė. „Dell“ Latvijos atstovybė leido mums pačiupinėti šį kompiuteriuką, tiesa, tai buvo negalutinė jo versija su žodžiu „prototipas“ paženklintais lipdukais.
„Dell“ labiau panašus į kvadratą nei į įprastą stačiakampį, ma
t jo aukštis nedaug mažesnis už plotį. Sidabrinės ir juodos spalvos derinys – retokas svečias mažųjų kompiuterių lentynose. Ekranas – 8,9 colio, jo raiška standartinė –1024×600 taškų. Procesorius – „Intel Atom N270“, operatyviosios atminties – vienas gigabaitas, diskinio kaupiklio vaidmenį atlieka SSD tipo diskas, kurio dydis gali būti nuo 4 iki 64 gigabaitų. Populiariausia kompiuterio versija – su 16 gigabaitų SSD kaupikliu ir sistema „Windows XP“. „Ubuntu Linux“ versijos paprastai turi mažesnius kaupiklius ir mažiau darbinės atminties.
Kompiuteris turi tris USB lizdus, už tai jo gamintoją reikia pagirti. Mažesnis nei dešimties colių ekranas, bet „Bluetooth“ adapteris yra komplekte – taip pat pliusas. Dar vienas, neginčijamas pliusas – „Dell Mini“ neturi jokių aušintuvų, o tai reiškia, kad pasirinkę bet kurį modelį, garsą girdėsite tik tada, kai norėsite, per du stereogarsintuvus.
Atvertę kompiuterį radome klaviatūrą su gana dideliais mygtukais, bet „Dell“ sugebėjo „nutaupyti“ vieną klavišų eilę! Taip, F klavišų funkcijos pasiekiamos tik per funkcinį Fn klavišą. Keistas ir nelabai logiškas sprendimas, juk vietos tikrai turėjo pakakti. Paaukota mygtukų eilutė leido padaryti didesnį jutiklinį paviršių ir (valio!) sutalpinti pelės mygtukus po juo. Šiam įrenginiui priekaištų neturėjome.
Beje, „Mini 9“ pirmosios versijos buvo sukėlusios kuriozų – sistemos atsarginis atvaizdas kaupiklyje užimdavo visą jo talpą, tad operacinės sistemos ir kitų programų diegti nebebuvo kur. Bet tai – vaikystės ligos, kurios seniai išgydytos.
Į „Dell“ komplektą gali įeiti mobiliojo interneto 3G adapteris (kaip, beje, ir keli kiti mažyliai), bet standartiniuose rinkiniuose šių įrenginių nėra. Tiksliau, nėra net lizdų jiems.
„Dell“ sveria apie vieną kilogramą, o kaina Lietuvos parduotuvėse dar nežinoma, nes kol kas randame tik užrašus „jau greitai“.
Na, ir paskutinis testo dalyvis – bendrovė ASUS, „užvirusi visą šitą interneto mažylių košę“, su modeliu „EeePC 1000H“. Taip, „EeePC“ kitaip, nei mano daugelis, nėra bendrinis mažojo interneto kompiuterio vardas. Tai registruotas prekės ženklas, priklausantis tik ASUS, taigi visi kiti konkurentai gali vadintis bbbPC ar cccPC, tik ne eeePC.
Kaip jau minėjome, mažasis kompiuteris „EeePC“ su septynių colių ekranu buvo pirmas toks iš jau milijoninės minios. ASUS užčiuopė aukso gyslą, bet kiti suskubo ją „padėti“ dalytis. Ir nors „Acer“ sugebėjo mistiniu būdu atsidurti pirmoje vietoje pagal mažųjų interneto kompiuterių pardavimą, ASUS atsilieka minimaliai, o naujų modelių lavina gali greitai nunešti „Acer“ nuo šio sosto. Parodoje CES 2009 ASUS pristatė kompiuteriuką „EeePC“, atliekantį planšetinio kompiuterio funkcijas. „EeePC“ vardas paplito ir buvo imtas vartoti ne tik nedideliems, taupantiems energiją staliniams kompiuteriams, LCD monitoriams, bet ir kitokiems gaminiams, pavyzdžiui, kompiuterio ir monitoriaus hibridams pavadinti. Taigi ASUS daro viską, kad visai neseniai atsiradęs, lengvai įsimenamas ženklas „EeePC“ taptų daugelio to paties pavadinimo produktų gamybos varomąja jėga.
Na, bet grįžkime prie apžiūrėto ir išbandyto modelio „EeePC 1000H“. Pavadinimo skaičius mums leidžia įtarti, kad turime reikalų su 10 colių ekraną turinčiu nešiojamuoju kompiuteriu. Techniniai parametrai tokie pat, kaip ir kitų kompiuterių: „Intel“ lustų rinkinys su procesoriumi „Intel Atom N270“ priešakyje, vienas gigabaitas darbinės atminties ir 160 gigabaitų įprasto tipo standusis diskas. ASUS produktų sąraše galima rasti ir daug modelių su įvairiausios talpos SSD tipo kaupikliais.
Operacinė sistema – „Windows XP“, bet galima rinktis ir „Linux“ variacijas. Beje, ASUS – vienintelis gamintojas, „prisilietęs“ prie „Windows“ tinkinimo – vartotoją pasitinka gerokai padidintos piktogramos, patogios net ir prastą regėjimą turintiems žmonėms, dalis nuostatų taip pat pakeistos. Nudžiugino ir tai, kad jau gamykloje į kompiuterį buvo įdiegta pokalbių ir bendravimo programa „Skype“, biuro programų rinkinys „Microsoft Works“ bei nemokamas biuro programų rinkinys, atitinkantis brangoko „Microsoft Office“ reikalavimus. Keista, kad gamintojas nepasirinko vieno iš šių biuro programų rinkinio ir sudėjo juos abu, bet ištrinti juk galima viską. „EeePC“ taip pat džiugina papildomais priedais, teikiamais tokių mažylių pirkėjams. Tai ir internetinė duomenų saugykla, ir internetiniai programinės įrangos naujiniai, ir kitos smulkios, bet malonios programėlės.
Lipdukas ant 1000H korpuso teigia, kad kompiuteris gali dirbti iki 7 valandų – beveik visą darbo dieną. Pamatę tokį lipduką, o po to iš dėžės išsitraukę gana didelių gabaritų „EeePC“ bateriją pamanėme, kad baterijos teste šis mažylis nušluos konkurentus. Beje, baterija – 6 elementų, tad ASUS rezultatus lyginome su HP ir „Lenovo“, kurių baterijos analogiškos.
ASUS gaminio korpusas paprastas, niekuo per daug neišsiskiriantis. Tamsus, blizgus paviršius ima atrodyti gerokai „nunešiotas“ vos po kelių naudojimo valandų, mat pirštų ir delnų antspaudai gadina visą vaizdą. Nors į komplektą gamintojas nepamiršo įdėti specialios šluostės tokiems padariniams šalinti, rekomenduotume rinktis matinį arba šviesios spalvos korpusą – tiesiog bus praktiškiau.
Atvertę kompiuterį matome nepriekaištingą klaviatūrą su gana dideliais ir patogiais mygtukais, neblogą jutiklinį paviršių ir „teisingus“ pelės mygtukus jo apačioje. Ekrano rėmelyje paslėpta 1,3 mln. taškų interneto kamera ir naujos kartos integruoti mikrofonai.
Šonuose – trys USB jungtys, kortelių skaitytuvas, vietinio tinklo jungtis ir VGA jungtis išoriniam vaizduokliui. Nieko ypatingo, bet viskas, ko reikia. Beje, kaip ir visi kiti kompiuteriai, šone ASUS turi ir maitinimo adapteriui skirtą jungtį, bet mes norėtume atkreipti dėmesį ne į ją, o į patį adapterį. Visų pirma, jis pats mažiausias iš visų konkurentų ir ant jo yra mėlynos spalvos indikacinė lemputė. O antra – ASUS ir HP yra vieninteliai gamintojai iš viso devyneto, maitinimo adapterio blokelį paženklinę savo vardu. Tai rodo požiūrį į savo gaminį ir klientą, mat kitų gamintojų blokeliai su „Delta“, „OEM“ ar kitomis „Xen chen“ tipo kompanijų gamintojų žymėmis nepuošia kompiuterio pardavėjo. Mes dėl to turėjome kur kas didesnių problemų, nes 8 kompiuterių maitinimo adapteriai iš esmės niekuo nesiskiria (tik „Dell“ turėjo labiau į mobiliojo telefono kroviklį panašų adapterį), todėl, kai vos 2 iš jų pažymėti kompiuterio gamintojo logotipu, kitus 6 atrinkti – gana sudėtingas reikalas. Taip neatsitiks namuose, nes turbūt neturite 9 mažųjų kompiuterių ant vieno stalo vienu metu, o mums, kad nesusipainiotume, teko naudoti lipniuosius popieriukus su gamintojo pavadinimu.
Testavimas
Jei 2008 metais skaitėte NK žurnalą, žinote, kad visi nešiojamieji kompiuteriai, pakliuvę testams į mūsų rankas, privalomai turėjo atlikti kelias užduotis. Pirma jų – testai „3DMark“ ir „PC Mark“. Antroji – baterijos testas, grojant MP3 bylas. Na ir trečioji – baterijos testas, žiūrint DVD disko įrašą.
Pradėkime nuo paskutiniojo. Nė vienas nešiojamasis interneto kompiuteris neturi optinio įrenginio, tad kaipgi mes jį atlikome? Jei skaitėte NK 12 numerį, žinote, kad rinkoje pasirodė DVD optiniai įrenginiai, kuriems nebereikia maitinimo iš elektros tinklo lizdo – pakankamą energijos kiekį jiems suteikia USB lizdas. Tiesa, naudojamas ne vienas, o du lizdai: vienas – energijai, kitas – duomenų perdavimui. Toks sprendimas gana tiksliai imituoja nešiojamojo kompiuterio su integruotu optiniu įrenginiu modelį
, mat diskas sukamas, o ne tik emuliuojama jame esanti informacija, kuri atvaizduojama ekrane.
Prieš pradėdami testą, suskirstėme kompiuterius į tuos, kurie turi trijų ir tuos, kurie turi šešių elementų baterijas, mat lyginti visus kartu būtų nesąžininga. Tarp turinčių šešių elementų baterijas pakliuvo „nestandartas“ „HP Mininote 2133“, ASUS ir „Lenovo“, turintys talpesnes baterijas. Bendrovės „Samsung“ svetainėje radome teiginį, kad NC10 turėtų būti su šešių elementų baterija, bet mūsiškis, ko gero, turėjo tris elementus. Visi kiti testuojamieji turi trijų elementų bateriją, nors dauguma gamintojų siūlo papildomai įsigyti ir 6 elementų.
Taigi suvienodinome testavimo sąlygas – išjungėme energijos taupymo režimus, nustatėme, kad nei standusis diskas, nei ekranas darbo metu neišsijunginėtų, neįsijungtų ekrano užsklandos ar kiti energiją taupantys dalykai. Ekrano šviesumą nustatėme ties 80% riba, o garsą – ties 50% riba. Visų dalyvių ekrano šviesumas skyrėsi nedaug, o pusė garso kai kuriems reiškė labai tylų veikimą, o kitiems – gana garsų. Iškart pasakysime, kad geriausiai (taip pat ir garsiausiai) grojo nestandartinio „HP Mininote“ garsintuvai, įmontuoti ekrano šonuose. Kiti gamintojai, matyt, neturėdami tiek vietos, garsintuvus montavo ten, kur jiems rado vietos, ir tokio dydžio, kad tilptų, tad jų garso kokybė gana vidutiniška.
Norėdami išvengti net mažiausių paklaidų, naudojome tą patį išorinį DVD įrenginį (kaip jau minėjome, maitinamą iš USB lizdo), leidome tą patį filmą, rinkomės tą pačią DVD leistuvo programą. Filmą ir jo dialogus pažiūrėjome 9 kartus, tad kelerius metus jo nebenorėsime matyti, kad ir koks jis būtų geras. Na, bet kalbame ne apie tai.
Pradėsime nuo šešių elementų baterijas turinčių dalyvių, nes jų – tik trys.
Kaip matote, „HP Mininote“ leido mėgautis filmu 2 valandas ir 26 minutes – daugiau nei trunka įprasti filmai, jei neskaičiuosime trivalandinių epų apie žiedų valdovus (mes ne apie „Audi“ reklamas). Taigi turėdami „Mininote“, galite pažiūrėti visą filmą ir dar liks energijos panaršyti internete ar palikti komentarus apie ką tik matytą vaizdą savo svetainėje. Beje, jei žiūrėsite filmą, įrašytą į standųjį diską, ko gero, galėsite pažiūrėti net vieną labai ilgą jo dalį.
ASUS veikė kiek ilgiau ir „mirė“ po 2 valandų ir 42 minučių. Tai užtikrino „EeePC“ antrą vietą šioje trijulėje. Filmais mėgausitės ilgiau, nei turėdami HP, bet „Žiedų valdovo“ serijos pažiūrėti iki galo turbūt nepavyks.
„Lenovo“ pralenkė vieną konkurentą gana solidžiu rezultatu – 52 minutėmis, kitaip tariant, beveik trečdaliu, o kitą įveikė 36 minutėm. Taigi turėdami „Lenovo Ideapad“ su šešių elementų baterija, pažiūrėsite ne vieną, o du įprastus filmus ir dar turėsite laiko perskaityti dienos laiškus. Nepatariame to daryti darbe, nebent esate firmos savininkas, nes per darbui skirtas valandas ne kažką tenuveiksite.
Žengiame toliau – eilė trijų elementų baterijas turintiems kompiuteriams. Jau minėjome, kad gamintojo svetainėje teigiama, jog „Samsung NC10“ modelis turėtų turėti 6 elementų bateriją. Savo nuožiūra jį priskyrėme trijų elementų baterijas turinčių kompiuterių būriui, bet net ir iš jų NC10 pasirodė prasčiausiai.
Geriausiai šiame teste pasirodė „Compaq“ mažasis kompiuteris, kuris ištvėrė normalų – pusantros valandos – filmą ir dar liko 23 minutės naršymui ar pašto skaitymui. Jam ant kulnų lipo „Fujitsu-Siemens Amilo Mini“, atlaikęs vos keletu minučių mažiau. Beje, „Compaq“ būdingas dar vienas bruožas: išsijungęs dėl senkančios baterijos, jis po kelių sekundžių „prisikeldavo“, dar truputį veikdavo ir vėl „numirdavo“. Nors ir visai nenaudingas, bet įdomus bruožas, galbūt susijęs su tuo, kad turėjome ne visai gamybai paruoštą modelį, o jo prototipą.
12 minučių „Amilo Mini“ aplenkė „Dell“ mažylis, kuriam geresnį rezultatą (kaip, beje, ir „Aspire One“) padėjo pasiekti šiek tiek mažesnis ekranas. Jei įvertintume ekrano dydžio ir jo energijos naudojimo skirtumus, tai „Dell“, „Acer“ ir MSI gaminiai gautų apylygį taškų kiekį, mat MSI ekranas didesnis už „Acer“ ir „Dell“.
Rinkodarinis išaukštinimas nepadėjo „Samsung“ ir jis užėmė garbingą paskutinę vietą. Keista, bet verslo kompiuterių teste „Samsung“ modelis su 12 colių ekranu taip pat atrodė prasčiausiai, nors išbandžius „Samsung X360“ nuomonė kardinaliai pasikeitė – jis išties gali dirbti 8 valandas ar net ilgiau. Na, o NC10 mus ir vėl nuvylė. Keista, juk „Samsung“ – didelis gamintojas, tikrai mokantis pasigaminti neblogus komponentus arba žinantis, iš ko juos pirkti kokybiškus, bet šį kartą, panašu, buvo apsigauta arba pataupyta.
Antroji baterijos testo dalis – MP3 muzikos klausymas. Vėl sudarėme identiškas sąlygas: be ekrano užsklandų, pasikartojimo režimu leidome tą patį kūrinį, visuose kompiuteriuose naudojome leistuvę „Windows Media Player“. Kitas nuostatas palikome tokias pat, kaip ir DVD filmo testo metu.
Šįkart pradėkime nuo trijų elementų baterijas turinčių kompiuterių rezultatų:
Netikėtai DVD testo lyderį – „Compaq“ mažylį šįkart aplenkė net du konkurentai. „Dell“ parodė tiesiog neprilygstamą 3 valandų ir 11 minučių rezultatą ir antros vietos laimėtoją – „Fujitsu-Siemens“ mažylį aplenkė valanda. Matyt, „Dell“ gamintojai kažkaip sugebėjo sukurti labai taupius garsintuvus arba mažai energijos naudojančią garso sistemą.
„Fujitsu“ ir „Compaq“ rezultatai labai panašūs, o prisiminus, kad „Compaq“ turi vienu coliu didesnį ekraną, jo vieta garbės lentoje gana solidi. „Antroje lygoje“ liko vos trijų minučių skirtumu atsiskyrę MSI ir „Acer“ mažyliai, nors ekrano dydis šį kartą buvo „Acer“ nenaudai. Na, ir paskutinis – dar 17 minučių atsilikęs „Samsung NC10“.
Nepamirštame „Dell“ pasiekto MP3 grojimo rezultato ir žiūrime į trijulės su 6 elementų baterijomis rezultatus:
Taigi matome, kad „Dell“ aplenkė dvigubai talpesnę bateriją turintį „HP Mininote“ MP3 grojimo teste. Neįtikėtina! Arba „Windows Vista“ eikvoja kur kas daugiau energijos (HP), arba „Dell“ kūrėjai išties gerai padirbėjo.
ASUS pavyko aplenkti tiek HP, tiek „Dell“, tiesa, pastarąjį – nedideliu skirtumu. Na, o „Lenovo“ vėl liko nenugalėtas ir atlaikė daugiau nei 4 valandas. Dabar prisiminkime kai kurių gamintojų teiginius apie 7 valandų darbo laiką. Taigi galime drąsiai sakyti – taip, tai įmanoma, tik neturėtumėte varginti savo kompiuterio niekuo arba tiesiog duoti jam ilsėtis išjungtu ekranu.
Kitas įprastas mūsų testų etapas – biuro programų testo „PC Mark“ ir grafinių programų testo „3D Mark“ rezultatai. Pradėję diegti šias programėles į nešiojamuosiuos interneto kompiuterius, susidūrėme su problemomis – testas „3D Mark“ dėl netinkamos raiškos ar nepakankamai galingo grafinio varikliuko nulūždavo, o „PC Mark“ nerodė rezultatų, nors veikdavo iki galo. Pasirodo, dalį testų šiai programai tekdavo praleisti dėl panašių priežasčių kaip ir „3D Mark“.
Iš pradžių bandėme leisti „palengvintus“ testus, bet ir tie nelabai gelbėjo – dalis kompiuterių jų vis tiek neatliko. Dėl šių nesklandumų, taip pat dėl to, kad negalėsime palyginti kompiuterių ne tik tarpusavyje, bet ir su anksčiau testuotais didesniais jų „broliukais“, abiejų testinių programų rinkinių bandymų atsisakėme. Šis akibrokštas leidžia konstatuoti vieną faktą, jau minėtą straipsnio pradžioje – „Intel“ lustas su integruota vaizdo posisteme yra gerokai per silpnas, kad tikėtu
mėtės nors teorinės galimybės žaisti žaidimus nešiojamaisiais interneto kompiuteriais. Na, o biuro programoms jo visiškai užtenka, nors „PC Mark“ ir nenorėjo to pripažinti.
Viskas, kas gera, o ir kas nelabai, vieną kartą baigiasi. Taip atsitiko ir mūsų testui, bet prieš pabaigą turime susumuoti rezultatus ir paskirti nominacijas – kaipgi be jų!
Pradėkime nuo vertinimų skalės. Už geriausią rezultatą gamintojui skyrėme 10 balų, kitiems atitinkamai mažiau. Po 10 balų skyrėme baterijos DVD testui, baterijos MP3 testui, kainai ir kokybei – klaviatūros patogumui, jutiklinio paviršiaus kokybei, papildomoms savybėms (keičiami dangteliai, priedai) ir jungiamumo galimybes.
Maksimalius įvertinimus DVD baterijos teste gavo „Lenovo“ ir „Compaq“. MP3 testo dešimtukus susirinko „Dell“ ir „Lenovo“. Tai akivaizdžiai matome pagal baterijų veikimo trukmės lenteles.
Skirdami balus už kainą, atsižvelgėme ir į tai, ką gamintojas siūlo už ją – kokia baterija, kokio dydžio ekranas. Geriausiai čia įvertinti ASUS, „Fujitsu-Siemens“ ir „Acer“.
Na, o dešimtukus už kokybę gavo šešių elementų baterijas turintys „Lenovo“ ir ASUS. Beje, ne už baterijas, o už jungčių kiekį, programinės įrangos paruošimą (ASUS) ir už vos ne papildomos operacinės sistemos turėjimą („Lenovo“). Kiti gamintojai turi pasistengti, norėdami aplenkti šiuos du.
Iš šio testo dalyvių geriausiu interneto nešiojamuoju kompiuteriu tapo ir „NK geriausias“ nominacijos nusipelnė „Lenovo Ideapad S10e“ už geriausią bateriją, gerą kainą, pažangų programinės įrangos paketą ir rūpinimąsi spausdinimo bei valdymo komfortu.
Surinkęs vos vienu balu mažiau, ASUS mažylis „EeePC 1000H“ gauna „Redakcija renkasi“ nominaciją. ASUS tikrai pasistengė padaryti šį modelį nepriekaištingą ir „Lenovo“ jis pralaimi tik dėl šiek tiek silpnesnės baterijos, bet užtat jo geresnė kaina.