Visų šventųjų diena

Vėlinės – tai mirusiųjų pagerbimo šventė. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, sukalba maldelę ir uždega žvakutes už jų sielų ramybę.

Senovėje pagonys turėjo paprotį dažyti kiaušinius raudonai ir juodai ir nešti juos ant kapų. Tai darydami jie tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors.

Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

Mažeikiuose Vėlinės, kaip ir visoje Lietuvoje, švenčiamos Lapkričio 1 d. Šiai dienai paminėti, nusprendėme pasidomėti mūsų senųjų kapinių istorija.

Mažeikių kapinėse pradėta laidoti 1905 metais, kada Visminienė prie Ventos upės padovanojo žemės sklypą kapinėms. Iki to laiko žmonės buvo laidojami antroje kelio pusėje buvusiuose mažuose, vadinamuose Skurvydo, kapeliuose (dabar čia miesto stadionas ir tvenkiniai). Po karo kapinės buvo apleistos ir neprižiūrimos. 1952 m. Mažeikių kapinės buvo aptvertos tvora, išvalytos, jų priežiūrai paskirtas sargas. Šiose kapinšse yra palaidota keletas įžymių žmonių: pirmasis Mažeikių fotografas Jonas Motūza, gydytojas chirurgas Vladas Burba, vargonininkas ir chorvedys Karolis Pukevičius ir kiti.

Šalia yra liuteronų ir stačiatikių kapinės.