„Visavi“ aktoriai Prahoje reprezentavo Mažeikius ir Lietuvą
Birželio 20 – 24 dienomis Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatro trupės „VISAVI“ aktoriai vyko į Prahoje, kas 4 metus organizuojamą, didžiausią pasaulyje scenografijos, sceninio kostiumo, sceninio apšvietimo ir įgarsinimo parodą – konkursą.
Šiais metais konkursas vyko jau 12 kartą. Dalyvavo atstovai iš 62 pasaulio šalių. Ekspozicija užėmė daugiau nei 10 000 kvadratinių metrų. Be pagrindinės parodos vyko daugybė teatrinių akcijų, performancų Prahos centre.
Buvo pastatytas 30 nedidelių dėžių – scenų statinys, kuriame pasaulyje garsūs artistai pristatė savo darbus. Tai puiki galimybė pamatyti naujausius scenografijos darbus iš viso pasaulio, pamatyti, kokios scenografijos bei teatro kryptys vyrauja, kas nauja.
Išvykstant iš Lietuvos teko girdėti, kad Lietuvos kultūros ministerija nesugebėjo ar nenorėjo rasti galimybių pasauliui pristatyti Lietuvos teatro kūrėjų.
Galima pasvarstyti. Žymių, talentingų ir tikrai visame pasaulyje žinomų lietuvių scenografų, rūbų, šviesos ir garso kūrėjų yra, o protingų biurokratų, kaip visada didžiulis stygius. Į menų meką – Prahą vykome savo lėšomis. Noras išvysti, prisiliesti prie pasaulinių naujovių, kurios neatsiejamai siejasi su mūsų profesija ir kūryba, progresuoti ir tobulėti, buvo didžiulis.
Apie tai ką regėjome ir girdėjome pasistengsiu kuo vaizdingiau papasakoti.
Ekspozicijoje įspūdingai prisistatė Japonija, kurios tradicijas ir papročius mes visi labai puikiai žinome. Žemaūgių aktorių komanda čia ir dabar kūrė… baltu popieriumi išklotos grindinys, basas kojas nuplovė pilkos spalvos guašu ir lengvais žingsneliais praėjo baltuoju paklotu…tada rankas panardino į bespalvį vandenį ir juoduosius antspaudus sušlakstė…staiga grindinys įgavo gyvybės… žiedai skleidėsi vienas po kito, o kai visą tai pakėlė ir pakabino palubėse žiedai iš nuostabos pravirko… Kaip ir mes, stebintieji, visą procesą aikčiojome.
Pučiamųjų instrumentų orkestrai ir tai mažuma jų, čia aš apie Lietuvą, turi choreografinę grupę, o ten orkestro nebuvo. Buvo tik šokančios merginos iš Korėjos, tačiau kaip jos atrodė ir jų sugebėjimai ….. jos nesišypsojo ir nesilankstė, tai pasirodo net nebūtina daryti, tačiau kažkodėl jas stebint jutai šilumą ir begalinį užtaisą, kuris gali prasiveržti bet kada ir įgauti visiškai netikėtą formą. Žaisminga 30 žmonių komanda įnešė siautulio bangą, kurios pagauti visi stebintieji nebėgo nuo jos lyg nuo raupsuotųjų, o juokavo, šokinėjo ir garsiai, nesikuklindami reiškė išsprūstančias emocijas.
Amerikiečiai šypsojosi taip provokuojančiai atvirai, kad nepajėgdami atsispirti jų raukšlėtiems nuo šypsnių veidams, tokie patys tik skirtumas tame, kad jau dirbtinai išsiviepę aplankome didžiosios USA erdvę ir suprantame, kad jie turi viską ko širdis ir blaiviai mąstantis kūrėjas gali trokšti. Jie nebeturi tabu.
Meksika, kaip ir dauguma šalių atsivežė daug scenų, kuriose miniatiūrinės dekoracijos, net aktorių maketai miniatiūriniai. Žinote lėlytės-aktoriai su rūbais, avalyne ir aksesuarais. Veiksmas stop kadre, o toliau tavo paties fantazijos reikalas.
Tai ką pamatėme jokiame atviruke ar paveiksle nebuvome regėję.
Lietuvos ekspozicijai skirtoje vietoje nyku ir šaltis nukrečia perskaičius tekstą išrašytą ant lipduko, kuris užklijuotas ant grindų, ties kuriuo ilgai stoviniavome tylėdami ir kurdami teatrinę atmosferą, kad nors sekundei atkreipti pasaulio dėmesį.
Aprašėme tik menkutę dalelytę to ką matėme ir kur pabuvojome, labai norėjome pradžiuginti skaitytojus.
Mažeikiškiai dalyvavo ir kitų teatralizuotuose performansuose, kurie tokia kasdienybė ten. Supratome, kad laukti liko nedaug, tik keturi metai ir vėl vyksime į Prague Ouadrennial 2015 ir tam ruoštis reikia pradėti jau šiandien.
Straipsnio autorė Daiva Gedvilienė
{parasas}