Už lietuvišką minimalų atlyginimą – geras ar blogas gyvenimas?
ES statistikos agentūros „Eurostat“ paskelbti duomenys apie valstybių narių nustatomus minimalius atlyginimus (MMA) šliukštelėjo alyvos į diskusijų laužą: kiek šis rodiklis atspindi realų pragyvenimo lygį ir kiek gera / bloga padėtis yra Lietuvoje?
Europos uodegoje
„Eurostat“ tyrime atskleidžiama, kad minimalus atlyginimas 27-iose ES valstybėse svyruoja nuo 123 eurų (424,35 litų) Bulgarijoje iki 1 758 eurų (6 065 litų) Liuksemburge. Iš viso ES yra devynios šalys, kur minimali alga nesiekia 400 eurų (1 380 litų).
Tarp jų ir Lietuva šalia Rumunijos, Bulgarijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Slovakijos, Čekijos ir Lenkijos.
Portugalijoje, Maltoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Graikijoje minimalus valstybės nustatytas užmokestis svyruoja nuo 550 iki 950 eurų (1 897,5 iki 3 277,5 litų).
Dar šešiose valstybėse narėse – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Liuksemburge – minimalus atlygis per mėnesį viršija 1 100 eurų, arba 3 795 litų.
Likusiose šalyse valstybė nenustato minimalaus darbo užmokesčio.
Lietuva pagal šį rodiklį su 232 eurais (800 litų) užima 25-ąją vietą tarp 27 ES valstybių.
Perkamoji galia – kukli
Toks pat kuklus Lietuvos rezultatas „Eurostat“ suvestinėje ir vertinant perkamosios galios standartą. Identiškas pats prekių ir paslaugų krepšelis atskirose ES valstybėse kainuoja labai skirtingai.
Statistikos ekspertai pažymi, kad pirmosios ir antrosios grupių šalys turi ir mažesnes kainas, daugiau uždirbančių šalių gyventojai už įprastas prekes ir paslaugas išleidžia daugiau, todėl jų perkamoji galia santykinai mažesnė.
Nors Airijoje minimalus atlyginimas antras pagal dydį, tačiau pagal perkamąją galią ji tik penkta. Lietuva ir pagal minimalų atlygį, ir pagal perkamosios galios standartą yra trečia nuo pabaigos tarp 27 ES valstybių.
Skurdžiausios ir pagal minimalų atlygį, ir pagal perkamosios galios standartą – Bulgarija su Rumunija.
Didžiausias perkamosios galios standartas yra Liuksemburge, toliau – Nyderlandai, Belgija, Prancūzija ir Airija.
Perkamosios galios standartas (PGS) – tai bendros Europos Sąjungos šalims narėms pasirinktos dirbtinės valiutos vienetas, kuriuo remiantis apskaičiuojami šalių nacionalinių valiutų perkamosios galios paritetai. Vienas PGS visose šalyse atitinka tą patį prekių ir paslaugų rinkinį, tačiau kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į kainų lygį, reikia skirtingo nacionalinės valiutos kiekio tam, kad būtų galima nupirkti šį prekių ir paslaugų rinkinį.
Objektyvumo paieškos
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Giedrius Kadziauskas, komentuodamas naujausius „Eurostat“ tyrimo rezultatus, pastebėjo, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis statistikos požiūriu nėra geriausiai pragyvenimo lygį atspindintis rodiklis.
„Lietuvišką minimalų atlyginimą iliustruojantis skaičius iš tiesų liūdnas, tačiau lyginant MMA santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu, pasirodo, kad mūsų šalis lenkia nemažai ES valstybių. MMA santykis su vidutiniu mėnesiniu užmokesčiu parodo daug realesnį minimalios algos perkamosios galios ir jos vietos visoje darbo užmokesčio struktūroje vaizdą negu minimalios algos eurais palyginimas Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Liuksemburge. Mūsų šalyje MMA sudaro 41 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje ar Bulgarijoje – 38 proc., t. y. minimalų atlyginimą gaunantis lietuvis yra panašioje padėtyje ar netgi geresnėje, kaip ir britas ar vengras. Kitaip tariant, šis rodiklis nėra itin didelio skurdo indikatorius“, – samprotavo G. Kadziauskas.
Pašnekovo teigimu, spręsti šią problemą politiniais ar administraciniais instrumentais sudėtinga, nes ant svarstyklių paprastai būna darbo vieta su didesniu MMA arba jokios darbo vietos.
„Greitų sprendimų čia iš esmės nėra, nes formalus minimalaus atlyginimo didinimas savaime nesprendžia jokių problemų. Padėtis gali keistis tik tada, kai verslo aplinka gerėja, o darbo vietų daugėja. Tada darbdaviai konkuruoja dėl darbuotojų ir atsiranda prielaidos algai didinti, t. y. nereikia jokių sidabrinių kulkų ar burtažodžių, o veiksmų, kurie didintų šalies patrauklumą investuotojams, lengvintų smulkiojo verslo sąlygas“, – tikino LLRI viceprezidentas.
900 litų galvosūkis
Šiuo metu vykstančios diskusijos dėl siūlymų daugiau nei 10 proc., iki 900 litų, padidinti minimalų darbo užmokestį, LLRI specialistų manymu, taptų smūgiu įmonėms, iš tiesų mokančioms minimalią algą savo darbuotojams.
„Ypač sunkioje padėtyje atsidurtų įmonės regionuose, neturinčios didesnių piniginių srautų ir negalinčios amortizuoti MMA padidėjimo, perskirstydamos lėšas įmonės išlaidų struktūroje. Todėl didžiųjų įmonių viešas pritarimas MMA didinimui ne visada atspindi visų Lietuvos įmonių interesus. Atlyginimų dydžiai Lietuvos regionuose taip pat skiriasi. Jeigu Vyriausybė nustato visai Lietuvai vienodą minimalią algą, regionuose, kuriuose algos yra mažos, toks sprendimas turi skaudesnių pasekmių įmonėms, nes bendras jų atlyginimų fondas yra mažesnis. Antra, labai didelė MMA lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu yra neteisinga didesnius atlyginimus gaunančių atžvilgiu todėl, kad MMA padidėjimas bus potencialiai kompensuojamas iš bendro atlyginimų fondo, ir todėl, kad sumažina galimybes darbo užmokesčiui atspindėti konkretaus darbuotojo pridėtinę vertę rinkoje“, – dėstė G. Kadziauskas.
Ekspertai taip pat pastebi, kad minimalios algos pakėlimas nepadidina paskatų bedarbiams ieškoti darbo ar legalizuoti veiklą. Kuo pajamos iš šešėlinio darbo yra stabilesnės ir lengviau gaunamos, tuo žmones labiau vilioja bedarbio išmokos ir nelegalaus darbo užmokesčio komplektas. Todėl MMA didinimas neduos postūmio atsisakyti nedarbo išmokos ir imtis legalaus darbo.
Kita vertus, MMA didinimo naudą pajustų ne tik mažiausias pajamas uždirbantys, bet valstybės ir „Sodros“ biudžetai. MMA padidinimas nuo 800 iki 900 litų darbdaviui kainuotų 130 litų. Iš jų 58 litų sumokami į valstybės ir „Sodros“ biudžetus. Ir nors valstybė taip pat patiria papildomų išlaidų didindama MMA viešajame sektoriuje dirbantiems žmonėms, tačiau, Finansų ministerijos duomenimis, biudžetas iš viso gautų apie 26 mln. litų papildomų pajamų.
Specialistai pastebi, kad dėl MMA padidėjimo įmonės nepradeda produktyviau dirbti ar gauti naujų užsakymų. Vien dėl MMA padidinimo įmonėse neatsiranda daugiau lėšų darbo užmokesčiui. Dėl tokių sprendimų įmonės patirtų spaudimą kompensuoti padidėjusias sąnaudas darbo apmokėjimui, jos gali pasirinkti mažinti kitų darbuotojų užmokestį, atleisti dalį darbuotojų, mažinti investicijas ar atsisakyti jų.
Ypač svarbu tai, kad MMA didinimas visuomet neigiamai paveikia sunkiau įdarbinamų asmenų galimybes darbo rinkoje. Turintys mažiau patirties, žemesnės kvalifikacijos, asmenys po įkalinimo ar motinystės atostogų arba tik pradedantys darbo rinkoje atsiduria rizikos zonoje. Darbdavys neturi ekonominio intereso įdarbinti mažiau produktyvius asmenis, tuos, kurių sukuriamos pridėtinės vertės jis nebegali parduoti rinkoje brangiau už sumokamą MMA. Sunkiai įdarbinamų asmenų labui būtina nedidinti MMA.
Prognozuojama, kad minimalios algos didinimas tik labai ribotai prisidėtų prie algų vokeliuose dydžio sumažėjimo. Tokį poveikį MMA didinimas gali turėti tik vienu atveju – jeigu darbo vieta yr
a legali, bet už darbą sumokama MMA, o likusi dalis vokelyje, tuomet MMA didinimas išskaidrintų tik papildomą 130 litų. MMA didinimas visiškai nekeičia motyvacijos mokėti legaliai tos sumos, kuri yra didesnė už naujai padidintą MMA. Priešingai, MMA didinimas tik sumažintų motyvaciją legalizuoti darbo vietą, jeigu ji yra visiškai nelegali.
{alfa2}