Echinokokozė – reta, bet pavojinga liga

Užkrečiamųjų ligų registre nuolat registruojami nauji echinokokozės atvejai. Lietuvoje Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis  2008  m. užregistruotų susirgimų echinokokoze, alveokokoze iš viso Lietuvoje buvo 32 atvejai, 2009 m. – 36 atvejai. Telšių rajone registruoti 2009 m. 5 atvejai, o per 2010 metų sausio-vasario mėn. užregistruotas 1 susirgimo atvejis.

Naujų atvejų įregistravimas priklauso nuo diagnostikos. Nepaisant echinokokozės diagnostikos kokybės, gydymo efektyvumo echinokokozė išlieka pavojinga, praktiškai nepagydoma liga. Todėl gyventojai turėtų būti budrūs ir žinoti kaip užsikrečiama ir kaip apsisaugoti nuo šios sunkios ligos.

 

Echinokokozė – parazitinė liga, kurią sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai.

Lietuvoje yra paplitę E.granulosus, sukeliantis cistinę echinokokozę ir E.multilocularis, sukeliantis alveokokinę echinokokozę. Kaspinuočio vystimuisi yra reikalingi du šeimininkai: galutinis šeimininkas (šunys, vilkai, lapės, šakalai, kartais ir katės), kurio organizme vystosi suaugęs kaspinuotis ir tarpinis šeimininkas (kiaulės, avys, galvijai, graužikai, kiškiai, žmogus ir kt.), kurių organizme vystosi echinokoko cistos. Šunys, katės, kiti laukiniai gyvūnai užsikrečia suėdę infekuotus tarpinius šeimininkus (jų organus su echinokoko cistomis).

 

Gyvūnai, kurių žarnyne vystosi, auga ir parazituoja kaspinuotis į aplinką kartu su išmatomis išskiria kiaušinėlius, kurie yra labai mažyčiai, ilgai išlieka atsparūs išorinėje aplinkoje (ant žemės, ganyklose, soduose ir pan.), priklausomai nuo oro temperatūros, drėgmės, gali išlikti gyvybingi nuo mėnesio iki metų ir ilgiau, o patekę ant žemės gali nušliaužti 25 cm. atkarpą, su lietumi patekti į vandens telkinius ir užkrėsti ne tik gyvūnus, bet ir žmones.

 

Echinokoko kiaušiniai patekę į šuns organizmą į aplinką išsiskiria su išmatomis. Kai šunys išleidžiami pasilakstyti be jokios priežiūros ir dergia kur papuola, echinokoko užkratą gali palikti bet kur: vejoje, smėlio dėžėje, daržovių lysvėje. Echinokoko kiaušinių gali būti ir ant šuns kailio. Juk išleisti palakstyti jie mėgsta pasivolioti savo giminaičių išmatose ir galima užsikrėsti  tiesiog paglosčius šunį, nenusiplovus rankų sėdant prie stalo valgyti.

 

Didesnę riziką užsikrėsti echinokokais turi medžiotojai ir jų šunys, kurie sukėlėją parneša į namus, užteršia aplinką, o vaikai, glostydami šunį, užsikrečia per neplautas rankas. Taip pat žmogus užsikrečia echinokoko kiaušiniams patekus į burną su neplautais vaisiais, daržovėmis, naudojant maistui ar namų ūkyje ( laistant daržus, šeriant gyvulius) atvirų telkinių vandenį, kuris gali būti užterštas gyvūnų išmatomis.

 

Žmogui prarijus echinokoko kiaušinėlį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina lerva, kuri prasiskverbusi į žarnos sienelę patenka į kraujo apytakos ratą ir nunešama dažniausiai į kepenis, rečiau plaučius, blužnį, inkstus ar kitus organus. Liga dažniausiai nustatoma atsitiktinai ( kai ligonis tiriamas ar operuojamas dėl kitų priežasčių) ar atsiradus komplikacijų (cistų plyšimas, supūliavimas, cistų sukeliami spaudimo reiškiniai).

 

Kadangi cistos dažniausiai auga lėtai, ligos simptomai gali nepasireikšti metų metus. Laikui bėgant pradeda varginti bendras silpnumas, apetito stoka, svorio kritimas, pykinimas, prakaitavimas, cista didėdama gali sukelti sunkumo ar spaudimo jausmą po dešiniuoju šonkaulių lanku, retkarčiais priepuolinio pobūdžio skausmus, užspausti tulžies latakus, gali išsivystyti gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, ligonius vargina skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, gali atkosėti skreplius su krauju. Kartais, E.multicolaris sudarytų cistų (pūslelių), ląstelės atsidalija ir patekusios į kraujo apytakos ratą nunešamos į kitus organus ir audinius ir gali  sukelti metastazes. Toks infiltruojantis ir metastazuojantis augimas labai panašus į piktybinio auglio augimą.

Kaip išvengti apsikrėtimo nuo echinokokozės?

Kiekvienas iš mūsų turėtų laikytis asmens higienos. Dirbant įvairius lauko darbus, nulupus gyvūnų kailį, pažaidus ar paglosčius šunį (ypatingai vaikams !) būtina gerai nusiplauti rankas. Reikėtų neužmiršti, kad negalima leisti šunims laižyti veido, lėkščių, kruopščiai plauti vandeniu daržoves, uogas, vaisius; miško gėrybes, neleisti katėms ir šunims maitintis graužikais.

 

Tikrinti naminių gyvulių (kiaulių, avių ir kt. .) skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus. Sirgusio gyvūno skerdiena turi būti neprieinama naminiams gyvūnams (saugiai užkasta ar sudeginta). Šunys kaimo vietovėse turėtų būti laikomi pririšti, reguliariai dehelmintizuojami.

 

{parasas}