Kodėl bijome įsipareigoti vienas kitam?

 Nei dėmesio, nei meilės niekada negana. Todėl visi patiriame didesnį ar mažesnį artimų, patikimų santykių alkį. Tačiau būna ir taip, kad vos tik tokie santykiai pradeda vystytis, imame dvejoti ir nuo suartėjimo bėgame. O jei žmogus bėga, vadinasi, kažko bijo. Bet ko?

1. Nusivylimų baimė

 

Lūkesčiai ir įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti mūsų antroji pusė, ateina iš pirmųjų vaikystės įspūdžių. Žinoma, išrinktoji turėtų būti nuostabi. Bet, negana to, keista vaikiška logika kužda, kad būsimoji partnerė turi mums skirti tą meilės porciją, kurios trūko vaikystėje. O kadangi naivu tikėtis, kad bent vienas gyvas padaras Žemėje atitiks tokius aukštus reikalavimus, imame tyliai bijoti nusivylimo.

Ypač stiprią tokią baimę gali jausti tie, kurie vaikystėje neteko vieno iš tėvų — tiek dėl mirties, tiek dėl skyrybų. Tuomet žmogus tarsi apsisprendžia: verčiau prie nieko neprisirišti, nes paliktas to neištversiu. Meilė tampa pavojumi, ir baimė vėl patirti skausmą blokuoja bet kokių gilesnių santykių gimimą.

 

2. Nesėkmės baimė

Tenka pripažinti: gyvename tokioje kultūroje, kuri mus nuo mažumės moko laimėti, nugalėti, demonstruoti savo pranašumus, t. y. būti geriausiais. To paties reikalauja šeima, mokykla, aukštosios mokyklos. Visai nesunku tokią schemą perkelti ir į santykius su priešinga lytimi: svarbiausia — užkariauti geriausias! Kai tokia logika vadovaujasi paaugliai, dar nieko, tačiau kai tokiame „konkurse“ laimi suaugęs žmogus, jis rizikuoja su savo pergale likti be nieko.

 

Nes asmeniniuose santykiuose sėkmės logika su meilės logika dera prastai. Tenka nuolat rinktis: būti savimi ar demonstruoti „prekinę išvaizdą“. Negana to, mylėdami sutinkame būti emociškai priklausomi nuo kito žmogaus, o sėkmės kulto kultūra mus visą gyvenimą mokė vertinti savarankiškumą.

 

3. Baimė netekti laisvės ir galimybių

Kai meilė pereina į tą etapą, kai pradedama gyventi kartu, automatiškai nebetenkame laisvės gyventi niekam neatsiskaitinėdami, pamirštame perspektyvą romantiškai paflirtuoti su simpatiškomis pašnekovėmis, galų gale atsisakome daugelio kasdienių įpročių, tokių kaip koridoriuje išmėtyti batai ar savaitę neplauti indai.

 

Tiesa, visuomeninė nuomonė dabar jau atlaidesnė poroms, kai partneriai vienas kitam neduoda galutinių pažadų. Tačiau ir gyvenimas esant atsarginiam išėjimui nėra vienareikšmis: taip, galbūt tai bus santykiai be skausmo ir pasekmių, tačiau taip gyvendami netenkame galimybės augti, nes augti įmanoma tik esant giliems tarpusavio santykiams.

 

Jeigu ir jūs priklausote tai žmonių kategorijai, kuri vengia rimtų įsipareigojimų, žinokite, kad tai yra normalu: tikrasis artumas, nauja buvimo dviese forma baugina. Psichologai sako, kad tai sveika augimo ir tobulėjimo baimė. Tačiau reikia ją geriau suvokti — tada turėsite galimybę rinktis, kaip gyventi toliau. Antraip galite ilgam užstrigti tarp dviejų baimės polių: vienatvės ir meilės. Bet kokiu atveju baimė — ne pats geriausias mūsų gyvenimo motyvas.