Vėlinės – vilties šventė gyviesiems
Lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų iškilmė. Diena, kai minime šventuosius, susijusi su jų mirties diena. Šventųjų paminėjimo diena ir yra jų gimtadienis, tai jų gimimas ne žemiškajam gyvenimui, bet dangiškajam. Kodėl Bažnyčia vieną dieną skyrė visiems šventiesiems paminėti? Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis.
Per Vėlines, lapkričio antrąją dieną mes paminime visus tuos, kurie mirė, išėjo Anapilin, tiek ramiai užgesusius, tiek netikėtai pasitraukusius iš gyvenimo, katastrofose, karuose žuvusius, ligų sugraužtus. Jau Senajame Testamente randame užuominų, priesakų melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jie žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo atsiteisti, todėl jau iš Senojo Testamento žinome, kad už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos.
Taigi lapkričio pirmąją prisimename visus šventuosius, o lapkričio antrąją pagerbiami visi mirusieji.
Žemėje mes tarsi piligrimai, tie, kurie keliauja, visi mes esame savo kelionėje. Ir žvakių liepsnelės, nušviečiančios kapus per Vėlines, yra tarsi vilties žiburiukai juodžiausioje tamsoje. Vėlinės – tai vilties šventė mums, gyviesiems. Tai yra tautos ženklas, jos savivokos ženklas. Iš Vėlinių tradicijų galime susivokti, kad čia yra Lietuva.
Nors Lietuvoje lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje, mūsų savivokoje yra tarsi pasislinkusi jau ir į lapkričio antrąją, nes abi šios dienos suvokiamos kaip Vėlinės. Toji slinktis rodo labai gražią lietuvių nuovoką, nuostatą, kad mūsų mirusieji jau yra šventųjų dalis. Žmonės intuityviai suvokia nuo seniausių laikų, kad kapinės – sakrali vieta. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. To nėra kitose kultūrose, štai, pas amerikiečius – moliūgai, Haloweenas…
Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Svarbu, kad mes ne tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko kelias minutes pabūti tyloje ir keletą minučių pasimelsti, kad mes rastume laiko nueiti į bažnyčią, dalyvauti Šventų Mišių aukoje už mirusius.
Užrašė Neringa Lašienė: Autorius yra Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės kapelionas Arnoldas Smalstys. „Apžvalga“ Nr.2. 2009