Ar žinojote, kad?…

 

Informaciniuose žinynuose rašoma, kad Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius, ryšius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio constitutio, kuris reiškia ypač svarbų įstatymą. Konstitucija – valstybės teisinės tvarkos pagrindų nustatymas. Konstitucija reguliuoja valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės) santykius valstybėje ir nustato valdžios organizaciją, formą. Konstitucijos principai (kaip aukščiausia rašytinė teisė) yra aukščiau nei bet kuri kita teisė.

 

 

 

Pirmoji pastovi konstitucija nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimta 1922 m. spalio 25 d. Simboliška ir prasminga, kad po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, naujoji Lietuvos konstitucija buvo priimta 1992 m. – tą pačią spalio 25 d. –  visuotiniame tautos referendume.

 

 

Konstitucija yra svarbiausias įrankis valstybinei valdžiai apriboti ir kontroliuoti. Jos ištakos glūdi viduramžiais Europos šalių aristokratijos (iš karaliaus) išsikovotose ypatingose teisėse, privilegijose, kurios ilgainiui buvo užfiksuotos dokumentuose. Pirmasis toks teisinis dokumentas įsigaliojo 1215 m., kai Anglijoje buvo priimta Didžioji chartija. O rašytinis Lietuvos konstitucijos pirmtakas – 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas. Be abejo, šie pirmieji teisiniai įstatai neapėmė visos valstybės ir jos gyventojų, jais savo teises užsitikrino tik atskiri luomai.

 

 

Pirmoji visuotinė konstitucija buvo priimta 1772 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios išsivadavo iš kolonijinės priklausomybės Didžiajai Britanijai. JAV konstitucija ilgainiui tapo pagrindiniu pavyzdžiu rengiant kitas demokratinių valstybių konstitucijas. Pirmosios rašytinės konstitucijos Europoje – 1789 m. Prancūzijos konstitucija, Lenkijos ir Lietuvos valstybės Žečpospolitos 1791 m. priimta gegužės 3 d. konstitucija (ji priimta prieš galutinį Žečpospolitos žlugimą). Šios konstitucijos turėjo didžiulę įtaką vėliau priimtoms konstitucijoms.

 

 

XIX a. įvairių Europos valstybių-monarchijų piliečiai vis atkakliau reikalavo visuotinės konstitucijos įvedimo. Dauguma valdovų ilgainiui pasidavė spaudimui ir paskelbė konstitucijas, apribojančias jų pačių teises. Taip valstybes tapo konstitucinėmis monarchijomis. Demokratinių konstitucijų pagrindas – tautos suverenitetas. Tauta, balsavimo metu išreikšdama savo valią, priima pagrindinį įstatymą.

 

 

Nuo pirmųjų savarankiškos valstybės įkūrimo metų Lietuvoje galiojo trys laikinos ir trys pastovios  konstitucijos. Laikinosios, priimtos 1918 m. ir 1919 m., skelbė, kad  įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso valstybės tarybai, įstatymų vykdomoji valdžia – prezidiumui. 1920 m. priimtoje laikinoje konstitucijoje įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė steigiamajam seimui, įstatymų vykdomoji valdžia – prezidentui ir ministrams. Prezidentą rinko steigiamasis seimas.

 

 

1922 m. buvo priimta pastovi konstitucija. Pirmojoje demokratinėje konstitucijoje buvo numatyta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso seimui, o įstatymų vykdomoji valdžia – prezidentui ir ministrams. Steigiamajam seimui buvo leista rinkti prezidentą, kurio kadencija truko trejus metus.

 

 

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas užbaigė neilgą demokratinės raidos laikotarpį Lietuvoje. Valdžią šalyje paėmęs A. Smetona, 1928 m. priėmė naują konstituciją, pagal kurią prezidentą rinko patikimi asmenys. Prezidento kadencija truko septynerius metus, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia buvo sutelkta prezidento ir jo aplinkos žmonių rankose. 1938 m. A. Smetonos aplinkos žmonių parengta ir priimta trečioji konstitucija suteikė prezidentui kone absoliučią valdžią. Prezidentas galėjo leisti įstatymus be seimo patvirtinimo, galėjo bet kuriuo momentu paleisti seimą, skirti ministrą pirmininką, kitus ministrus. Konstitucija neribojo prezidento perrinkimo, t.y. suteikė A. Smetonai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos.

 

 

Po 1940 m. SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos, šalyje buvo įvesta sovietinė, paties Stalino „sukurta“ konstitucija. Formaliai žvelgiant, stalininė konstitucija buvo demokratijos ir laisvės triumfas, tikras šedevras, deklaravęs visas pagrindines žmogaus teises bei laisves ir pažangiausius sovietinių valstybių federacinės sąjungos principus. Analogiško pobūdžio deklaracijos buvo įtrauktos ir į vėlesnes SSRS konstitucijas, kur buvo pabrėžta, jog „tarybiniai“ federalizmo principai yra tokie: laisvas apsisprendimas, susijungimo savanoriškumas, susijungusių respublikų lygiateisiškumas, teisė laisvai išstoti iš SSRS, piliečių teisių ir laisvių užtikrinimas. Tačiau visa tai tebuvo pavyzdinė fikcija, nes realiai Sovietų Sąjungoje vien už konstitucijos deklaruojamų nuostatų paminėjimą piliečiai būdavo apkaltinami „antitarybine agitacija ir propaganda“ bei patirdavo represijas.

 

 

Šiuo metu Lietuvoje galioja demokratinę valdymo santvarką įtvirtinanti konstitucija. Joje ne tik nustatyti valstybės valdymo sistemos principai,  bet ir garantuojamos žmogaus ir piliečio teisių garantijos. Žmogaus teisės yra prigimtinės (bet ne įgyjamos) kiekvieno teisės ir laisvės. Joms priklauso asmens neliečiamybė, žmogaus orumo apsauga, teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ir būstą, tikėjimo ir sąžinės laisvė ir t. t.  

 

 

Demokratinėje valstybėje lemiamą reikšmę turi tai, kad aukščiausiasis teismas gali patikrinti, ar valstybės veiksmai atitinka konstitucijos tekstą, ar ne. Visi Lietuvos piliečiai (ir esantys, ir būsimi), kurie nori daugiau sužinoti apie savo konstitucines teises bei laisves, pasisemti žinių apie Lietuvos Konstituciją.