Krizė šeimoje: kaip išsaugoti stabilumą?
Šeima – sudėtinga sąvoka. Laikui bėgant, ji kinta: iš pradžių tai pora, po to pora su vaiku, paskui su dviem (ir daugiau), paskui vaikai suauga, palieka tėvų namus… Ir kiekvienu etapu šeimai kyla skirtingos užduotys. Jaunavedžiams reikia išmokti sugyventi vienam su kitu, porai su vaiku – išmokti būti ne tik sutuoktiniais, bet ir tėvais, suaugusių vaikų tėvams – atminti, kad jie ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai.
„Tačiau visais etapais, nepaisant pokyčių, svarbiausias šeimos uždavinys – išsaugoti vientisumą ir stabilumą”, – teigia šeimos psichologė Elana Fisun. Pereidama iš vieno etapo į kitą, šeima patiria krizę. Pavyzdžiui, gimęs vaikas – ne tik džiaugsmas, bet ir buvusio gyvenimo ritmo sutrikdymas.
Taip, jauna mama daugiausiai laiko praleidžia su mažyliu, vyras jaučiasi atstumtas… Tai konflikto laikotarpis. Tačiau ilgainiui sutuoktiniai adaptuojasi ir randa galimybių tiek bendram pabuvimui, tiek asmeninei saviraiškai. O jeigu adaptacija neįvyksta? Jeigu vienas perėjo į naują stadiją, o kitas – ne?
Krizė tik sustiprina ir išryškina jau buvusius neišspręstus šeimos nesutarimus. Kitimas ir stabilumas – kaip dvi priešpriešinės srovės. Šeimos nariai tarsi plaukia valtimi, kurią pagriebia tai viena srovė, tai kita. Kartkartėmis stipriai pasiūbuoja. Vaistai nuo jūros ligos gali būti visų aptartos šeimos taisyklės: tai tokie nerašyti įstatymai, reglamentuojantys teises ir pareigas žmonių, gyvenančių kartu.
Argi mes net šeimoje turime gyventi pagal reglamentą? Kada tuomet ištrūkti į laisvę?
Žinoma, ištrūkti galima, tačiau kokie bus padariniai?
Idealu, kai šeimoje atsižvelgiama ne tik į vaikų, vyro ir moters norus, bet ir į jausmus. Šeimos unikalumas ir yra tas kad be to, kad kiekvienas jos narys ką nors daro, laikosi arba nesilaiko taisyklių, jis dar ir daug jaučia, išgyvena.
Šeima – tai vieta, kur mes labiausiai tikimės gauti šilumos, ir jeigu jos negauname, nusiviliame ir pykstame. Būtent todėl taip sunku išmokti šeimoje elgtis „kaip reikia”. Kurgi dėti jausmus? Nejauku gyventi klausant tik galvos, tačiau neįmanoma susitvarkyti gyvenimo klausant tik širdies. Reikia optimalaus balanso tarp proto ir jausmų.
Vieno šeimos nario jausmai, mintys, veiksmai sukelia atsakomuosius jausmus. Taip, bendravimas sukasi ratu. Išsiaiškinti, „kuris pirmas pradėjo” arba „kuris kaltas” – tai tas pats, kas ieškoti, kur rato pradžia.
Ką daryti, kai krizė įsibėgėjo?
Reikia sustoti ir kartu pažvelgti į situaciją iš paukščio skrydžio. Pamatyti, kaip viskas sąveikauja, kaip vyksta procesas.
Įsivaizduokite žmogų, pasiklydusį miške. Kurion pusėn eiti? Kad ir kur brautumeis – vien brūzgynai. Todėl reikia užsiropšti į medį, aukštai, kad suprastum, kur esi ir kur nori būti. Kol tu klaidžioji savo emocijose, tol neaišku nei ką daryti, nei kam. Reikia pamatyti situacijos visumą, tarsi iš viršaus, – tuomet paprasčiau rasti išeitį.