Krizės akivaizdoje lietuviai ieško Dievo

Alfa.lt

„Žmonės ateina į bažnyčią ir prašo pasimelsti, kad lengviau susirastų darbą. Prašo Dievo, kad jis padėtų išspręsti finansines problemas. Anksčiau to niekada nebūdavo. Nedažnai sulaukdavome prašymų pasimelsti, kad geriau sektųsi verslas“, – pasakojo dominikonų vienuolyno vyresnysis brolis Pijus.

„Žmonės ieško kažko daugiau, jiems stinga šilto žodžio, jie nori būti išklausyti“, – pritarė Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas. Jis aiškino, kad natūralu, jog krizės metu bažnyčios prisipildo tikinčiųjų. Taip būna visada.

Anot Šventų apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyno vyresniojo brolio Pijaus, jo bažnyčioje tikinčiųjų nepadaugėjo. Tačiau daugėja giliau tikinčiųjų, panorusiųjų krikštytis: „Ateina suaugę žmonės ir prašo, kad juos pakrikštytume. Sako, kad ilgai tam kaupėsi, o dabar atėjo laikas“.

Tai jis aiškino tuo, kad tikintieji tapo sąmoningesni. Tiesa, daugiau aukų nei anksčiau bažnyčia nesulaukia. „Tie, kurie į bažnyčią ateina kiekvieną sekmadienį, ėmė aukoti mažiau. Bet retesni lankytojai paaukoja daug daugiau, jie sako, kad jaučiasi skolingi“, – sakė dominikonų vienuolis. Jis pasakojo, kad vis daugiau žmonių nori, jog už juos pasimelstų.

Sunkmečio metu žmonės į kunigus kreipiasi pagalbos ne tik sielai, bet ir kūnui. Pasak Lietuvos Carito vadovo kunigo Roberto Grigo, daugėja žmonių prašančių maisto, labdaros valgyklos pasipildo nuolatinių lankytojų, o bažnyčios – tikinčiųjų.

„Mūsų organizacija (Caritas) krizės kol kas nepajuto, aukų ir savanorių nesumažėjo, kaip tik daugėja. Tiesa, žmonių, kuriems kasdien reikalinga pagalba, atsiranda daugiau. Kartu su Raudonuoju kryžiumi vykdome Maisto banko akciją, daliname maisto paketus skurdžiau gyvenantiems. Per pastaruosius kelis mėnesius žmonių, kuriems reikia kruopų, aliejaus, cukraus paketų, padaugėjo beveik 40 tūkstančių. Štai čia išties pajutome, kad šalies ekonomika ritasi žemyn“, – pasakojo kunigas R. Grigas ir patikino, kad nepasiturinčių žmonių tik daugės.

Labdaros valgyklos, pasak kunigo, taip pat pastebi didėjantį valgytojų skaičių. „Neseniai lankiausi keliose valgyklose. Darbuotojos pasakojo, kad vos per kelias savaites pastebėjo keliasdešimt naujų nuolat čia apsilankančių žmonių“, – sakė R. Grigas. Jis svarstė, kad daugelis nelaimėlių, matyt, neseniai tapo bedarbiais.

Minios alkanų žmonių ties labdaros valgyklomis kol kas nesirikiuoja, dar yra ir maisto, kurį galima padėti ant stalo. „Žinoma, mes sekame ekonomines prognozes, svarstome, ką reikės daryti, kai bedarbių gretos gausės, atsiras nebegalinčių išmokėti būsto kreditų. Finansiškai jiems padėti negalėsime, bet skatinsime žmones burtis draugėn, solidarizuotis. Reikia, kad kaimynai norėtų ir galėtų padėti kaimynams – tik tokiu būdu galima išgyventi sunkmetį. Jei sugebėtume, krizė turėtų ir teigiamą poveikį“, – aiškino R. Grigas.

Gera žinia yra ta, kad padaugėjo ne tik pagalbos rankos laukiančiųjų, bet ir norinčiųjų ją ištiesti. „Šią tendenciją pastebėjome jau truputį anksčiau – žmonės noriai aukoja bažnyčiai ar Caritui, savanoriauja, daugiau laiko ir dėmesio skiria neturtingiems, likimo nuskriaustiems piliečiams. Ankščiau mums padėdavo vyresnio amžiaus žmonės, dabar ateina ir jaunų. Savanoriauti tampa madinga, sekama užsienio pavyzdžiais“, – sakė Carito vadovas.

Jis pripažino, kad į bažnyčias plūstančių, dvasinės paguodos ieškančių žmonių taip pat daugėja. „Yra net toks juokas: kaip tik bėda, taip žmonės atsisuka į Dievą. Bet išties, kylant grėsmėms, kai gyvenimas pasidaro nestabilus, iš naujo atrandama Bažnyčia“ – svarstė kunigas. Sunkmečiu žmonės tiesiog ieško užuovejos.

„ Tai – statyba ant smėlio“, – popiežiaus išsakytus žodžius citavo Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas. Anot jo, bankų griūtis ir finansinė pasaulio krizė parodė, kad daugelis žmonių savo gyvenimo prasmę iki šiol regėjo tik piniguose ir vartojime, todėl jiems dabar itin sunku.

„Bažnyčia mąsto, kaip gali padėti krizės užkluptiems žmonėms. Tiesa, ši pagalba negali būti tik materialinė“, – sakė G. Grušas. Jis patikino, kad bažnyčios tarnai, savanoriai stengiasi ne tik paguosti, bet ir paremti, šiltos sriubos lėkštę nelaimėliams pasiūlyti. „Nakvynės namai pilnėja, paramos maistui prašančiųjų gretos didėja, ateina net ir jaunų šeimų“, – pasakojo monsinjoras.

Lietuvoje stiprinama Carito veikla, kunigai raginami atidžiau žiūrėti į savo parapijos žmones, padėti vargstantiems, skatinti žmones ištiesti ranką kaimynams. „Kaimuose gajesni bendruomenės ryšiai, ten lengviau, o štai miestų gyventojai neretai pasijunta pasimetę“, – sakė G. Grušas.

Psichologas Gediminas Navaitis sako, kad su stresu susidūrę žmonės atsisuka į Bažnyčią, lankosi pas psichologus. „Šis reiškinys nekelia jokių abejonų, tai geras dalykas. Tiesa, pasibaigus krizei dalis žmonių nuo Bažnyčios nusisuks, bet kiti – liks“, – aiškino G. Navaitis. Bažnyčia, pasak psichologo, ne tik guodžia, bet ir nurodo gyvenimo tikslus, kryptį.

„Dalis žmonių savo gyvenimo tikslus buvo suprimityvine, kylanti ekonomika jiems leido taip daryti. Neliko klausimų apie gyvenimo prasmę, o dabar visa tai reikia prisiminti“, – pasakojo psichologas.