Audros naftos produktų fronte

 

Šią savaitę Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ paskelbė žinią apie neviešas lenkų naftos koncerno „PKN Orlen“ derybas su rusų kompanijomis „Lukoil“ ir „Transneft“ dėl galimo AB „Mažeikių nafta“ pardavimo. Vėliau šį pranešimą tariamose derybose dalyvaujančios pusės oficialiai paneigė – lenkų koncerno atstovai LTV žinių tarnybai trumpai pareiškė, kad „jokių derybų šiuo metu nėra“, o rusų naftininkai „Rzeczpospolita“ naujieną išsamiai neigė britų „Financial Times“ puslapiuose.

Dar pridurdami, jog kalbos apie galimą pirkimą Lietuvoje ar Lenkijoje „yra juokingos dėl nepalankaus politinio požiūrio į rusų investicijas“. Šia proga Lietuvos premjeras Andrius Kubilius patvirtino tikįs, kad lenkai „Mažeikių naftos“ neparduos „bendrovėms, kurios keltų pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui“.

Svarstyti, kas kainuoja brangiau: didelių naftos ryklių tikrieji ketinimai, vieši paneigimai ar Lietuvos premjero tikėjimas rasti kaip įtikinti lenkus atsižvelgti į šalies nacionalinį saugumą, Vyriausybei nebeturint nė vienos akcijos, gali būti įdomus, tačiau beprasmiškas reikalas. Juoba pagal sutartinius įsipareigojimus „PKN Orlen“ įsūdžius paskutinę dešimtį procentų akcijų, lenkų koncerno atstovai aiškiai pabrėžė – Lietuvos valdžia prarado visas galimybes ateityje daryti įtaką galimiems akcijų pardavimo sandoriams.

Sąvoką „įsūdžius“ vartoju dėl kovo pabaigoje susidariusio įspūdžio, kad „PKN Orlen“ įsipareigojimais išpirkti likusias akcijas už dar 2006 metais fiksuotą kainą pasinaudojo visomis įmanomomis priemonėmis biudžeto skyles lopanti Lietuvos Vyriausybė, nors lenkų koncernui dešimties procentų akcijų paketas nebuvo pats geidžiamiausias pirkinys. Bent jau šiuo metu, užsienio žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodant pranešimų apie „PKN Orlen“ pasauliniu sunkmečiu patiriamą apyvartinių lėšų stoką.

Nelengvas Lietuvos Vyriausybės pasirinkimas. Ateityje, nelygu, kaip krizės metu persiformuos naftos produktų perdirbimo rinkos, A.Kubiliui gali tekti išgirsti klausimų: ar tai už 280 mln. JAV dolerių jis pardavė vieną energetinio saugumo saugiklių (jeigu „Mažeikių nafta“ saugikliu tebelaikoma) kartu su Būtingės terminalu (kurio strateginė reikšmė neabejotina). Tačiau sprendimus priimantys politikai turi numatyti, kad kvalifikuotų nacionalinio saugumo ekspertų ypač gausėja geresniais laikais, daugeliui jų pamiršus, ką reiškia milijardais skaičiuojamas sunkmečio finansų deficitas.

Neatmesčiau galimybės informaciją apie tariamas derybas į Lenkijos spaudą nutekinus žinių šaltinius, „artimus „PKN Orlen“. Pamėginus įlįsti į lenkų naftininko kailį, kai kurie Lietuvos valdžios signalai ir veiksmai gali atrodyti sunkiai suprantami.

Viena vertus, vykdydama stojimo sutarties įsipareigojimus Europos Sąjungai, Vyriausybė padidino naftos produktų akcizus, tačiau praėjus keliems mėnesiams jos atstovai ėmėsi audringai rūpintis vartotojų teisėmis teigdami, neva benzino ir dyzelino kainos degalinėse tapo nepagrįstai didelės. Paprastai valdžios pareigūnams ėmus vertinti mažmeninių kainų pagrįstumą pakvimpa pigiu populizmu (ko gero, su šiuo teiginiu nesutiks daugelis Seimo narių).

Kita vertus, keistos AB „Klaipėdos nafta“ tema atsirandančios diskusijų metamorfozės. Vyriausybė jau keletą metų atsisako rimtai derėtis dėl „PKN Orlen“ galimybės įsigyti arba valdyti Klaipėdos naftos prieplauką, tačiau dabar prakalbo, jog „Klaipėdos nafta“ galėtų reverso būdu importuoti perdirbtus naftos produktus, esą tai padidintų konkurenciją mažmeninėje šalies rinkoje. Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, suomių „Neste“, rusų „Lukoil“ ir norvegų „Statoil“ Lietuvos Vyriausybės signalus sutiko entuziastingai. „Lukoil-Baltijos“ vadovas Ivanas Paleičikas LTV paskubėjo paskelbti, kad, turėdama galimybę eksportuoti perdirbtus degalus į Lietuvos rinką, bendrovė degalus galėtų parduoti net „3-5 centais pigiau“. Nė neabejoju, diduma visureigiais po vieną salone į darbą važinėjančių lietuvių šią žinią priims kaip maną Velykų proga.

Čia tiktų priminti, kas vyksta už Lietuvos ribų ir be garsiosios „Družbos“ vamzdžio istorijos. Taigi nuo 2007-ųjų ta pati „Lukoil“ paskelbė pirksianti mažiau AB „Mažeikių nafta“ pagamintos produkcijos, parduodamos kitose Baltijos šalyse. „Statoil“ pranešė atsisakysianti Mažeikiuose pagaminto benzino savo degalinių tinklui Latvijoje. Oficialiai ir vieni, ir kiti siekia parduoti daugiau savo refinerijose pagamintų degalų, o norvegai sunkmečiu itin susirūpino latvių sveikata: „Mažeikių nafta” naudoja naftą „Urals”, o Norvegijoje degalai gaminami iš naftos „Brent”, todėl, „Statoil“ manymu, pastaroji yra švaresnė. Išvertus į žmonėms suprantamą kalbą, tai reiškia, jog sunkmečiu visi rinkos dalyviai siekia ne konkurencijos, o užsienio rinkose parduoti kuo daugiau prekių pridėtinės vertės. Šiuo konkrečiu atveju – daugiau perdirbto benzino ir kuo mažiau atpigusios žalios naftos.

Taigi diskutuoti apie konkurencinę aplinką Lietuvos rinkoje galima ir reikia. Tačiau kam ta pačia proga prireikė dar vieno vamzdžio „reversu“ grasinti vienai iš nedaugelio sunkmečiu šalies eksporto balansą išlaikančiai, bet užsienio rinkose iš visų pusių konkurentų spaudžiamai įmonei – didžiulė mįslė.

Autorius yra žurnalo „Verslo klasė“ žurnalistas

„Alytaus naujienos“