Aš noriu būti Lietuvos Respublikos Prezidentu
Nepakanka vien nenugalimo noro juo būti, reikia dar kelių būtinų savybių… Apie jas ir norėtųsi pasidalyti savo mintims su skaitytojais. Norėčiau šias savybes suskirstyti į bazines ir pareigines. Tai padaręs paanalizuosiu, kurioms savybėmis gali pasigirti pagrindiniai pretendentai į S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkus.
Vienintelė, mano nuomone, bazinė Respublikos Prezidento savybė turi būti jo, kaip žmogaus, moralinis autoritetas. Moralinis kiekvieno žmogaus autoritetas kuriamas visą gyvenimą, o prarandamas per veną dieną. Jo neturint vargu ar įmanoma pagarba Prezidentui. O be pagarbos nebus ir pasitikėjimo jo priimtais sprendimais, kurie kartais būna ir gana sunkūs bei iš pirmo žvilgsnio netgi kontroversiški. Sakyčiau, Prezidentas turėtų būti mums visiems moraliniu etalonu. Jis pats turi jausti pagarbą savo piliečiams, kalbėti su kiekvienu jam suprantama kalba ir savęs neaukštinti kito akivaizdoje. Net ir Biblijoje pasakyti šventi žodžiai: kas save aukština, bus pažemintas. Jeigu Prezidentas bus toks – is bus gerbiamas, jo žodžiais tikima, jo pasiūlymai neatmetami, kaip kad darė ir tebedaro Seimas, umodamas ranka net į Konstituciją.
Dabar keli sakiniai apie tas Prezidento savybes, kurios būtinos atlikti jo pareigas. Jas vėl skirstyčiau į konceptualias ir pagalbines, kurios reikalingos konceptualiosioms įdiegti. Konceptualioms priskirčiau jo užsienio ir vidaus politikos vizijas. Prezidentas turi žinoti Lietuvos užsienio politikos tikslus, o kaip juos pasiekti jis reguliuos Lietuvos santykius su artimuoju ir tolimuoju užsieniu. Kalbant apie vidaus politiką, jis turi matyti svarbiausią nūdienos tikslą, pvz., padaryti visuomenę solidarią, nes tik tokia visuomenė yra stabili ir lengviau ištveria negandas, tokias kaip dabartinė finansų krizė. Pagaliau Prezidentas turi matyti visus žmones, o ne tik atskiras jų grupes. Pagalbinėmis Prezidento savybėmis, be kurių būtų sunku tinkamai atlikti pareigas užsienio politikos srityje, laikyčiau mokėjimą nepriekaištingai kalbėti anglų ir/arba prancūzų kalbomis (nepakenktų ir rusų kalba), pakankamai gerai orientuotis pasaulio ekonomikos, energetikos, klimato kaitos ir kitose globalizacijos sukurtose srityse. Vidaus politikai reikia pagrindinių ekonomikos ir teisės žinių, kurios leistų jam nenukrypti nuo visuomenės solidarizacijos proceso, vetuojant jam prieštaraujančius įstatymus bei siūlant Seimui, jei ne prezidentūros parengtus įstatymų projektus, tai bent principines jų idėjas.
Norėčiau rinkti tokį Prezidentą. Bet ar tarp keliolikos kandidatų toks atsirastų? Štai kur klausimas. Nesiimsiu nagrinėti visų kandidatų, apsiribosiu tik tais, kuriuos VIP laiko turinčiais daugiausia šansų jei ir nebūti išrinktiems, tai bent pasigalynėti antrame rate su beveik jau išrinkta eurokomisare. Palyginkime Dalią Grybauskaitę, Algirdą Butkevičių ir Valentiną Mazuronį pagal aukščiau pateiktus kriterijus. Pradėkime nuo Prezidentui būtinos bazinės savybės – kiekvieno iš pretendentų moralinio autoriteto. Taigi, D. Grybauskaitė. Iš Vikipedijoje pateiktos jos biografijos sužinome, kad būdama 19 metų ji tapo LTSR filharmonijos personalo skyriaus (tada – kadrų skyriaus) inspektore. Nežinantiems, ką tai reiškia, galiu pasakyti, kad į tokias pareigas skirdavo tik labai gerai patikrintus ir patikimus asmenis, nes šiame skyriuje dažni svečiai būdavo KGB karininkai, kurie arba rinkdavo informaciją apie konkrečius asmenis, arba duodavo nurodymų, ką iš jų galima paaukštinti, ką išleisti į užsienį, o ko – ne. O Filharmonijos kolektyvui reikėjo ypatingo dėmesio, nes jo menininkai dažnai kalbėdavo Ezopo kalba. Taigi, D. Grybauskaitė buvo anais laikais labai patikimas asmuo, ką rodo ir tolesnė jos stulbinama karjera – nuo LTSR mokslų akademijos mokslinės sekretorės (1983) iki politinės ekonomikos dėstytojos Aukštojoje partinėje mokykloje (1983-1990). Tai, žinoma, nieko blogo, bet kai Lietuvos žmonės stovėjo Baltijos kelyje (1989), o 20 KGB karininkų padarė spaudai viešą pareiškimą ir paliko KGB, D. Grybauskaitė savo klausytojams dar diegė vieną svarbiausių marksizmo-leninizmo mokslų. Tai irgi ne kriminalas, o tik faktas, parodantis, kad tuo metu pretendentė dar nepalaikė Lietuvos žmonių siekio tapti nepriklausoma valstybe. Bet jau Nepriklausomoje Lietuvoje ji uoliai darbavosi jos labui. Apie jos politines pažiūras sunku ką nors konkretaus pasakyti. Iki Nepriklausomybės atkūrimo Komunistų partijos narė, 2000-04 metais A. Brazausko Vyriausybės finansų ministrė, 2004 metais jo Vyriausybės deleguota į Europos Komisiją, kur iki šiol dirba finansų komisare. Sakytume, A. Brazausko žmogus. Bet štai 2008 metų rinkimų į Seimą išvakarėse specialiai atvyksta į Lietuvą, kur padeda TS-LKD laimėti rinkimus. Darytina išvada, kad ji neturi jokių politinių pažiūrų ir veikia grynai iš pragmatinių paskatų. Okupacijos metais uoliai dirbo okupantams, dabar – Nepriklausomai Lietuvai. Tai reiškia, kad ji savo darbą atlieka puikiai, bet gali tarnauti šiandieną vieniems, rytoj – kitiems. Iš to, kas pasakyta, nelaikyčiau jos moraliniu autoritetu, ir reikės labai daug laiko juo tapti, jei tai dar įmanoma.
Algirdo Butkevičiaus moralinį autoritetą galima apibūdinti keliais sakiniais. Jis jau kelintą kartą išrenkamas Vilkaviškio apygardoje pirmame ture gausia balsų persvara. O tai rodo ne tik žmonių pasitikėjimą juo, bet ir tai, jog šis pasitikėjimas stabilus. Sutikime, kad rinkėjai nerinktų žmogaus, kurio moralinis autoritetas nedidelis. Todėl nemanau, jog dar reikalingi papildomi argumentai.
Valentino Mazuronio moralinį autoritetą temdo du dalykai. Pirmas – jis buvo nuteistas už kito žmogaus įžeidimą. Antra, jis yra tos partijos vienas iš vadovų, kurios pirmininką konsultavo Rusijos neaiškaus profilio firma „Almax“, o kiti vadovai apkaltinti korupcija. Dėl šių priežasčių nemanau, kad apie V. Mazuronį galima kalbėti, kaip apie moralios politikos etaloną.
Dabar pakalbėkime apie kandidatų užsienio ir vidaus politikos vizijas. D. Grybauskaitės siūloma politika orientuota į Vakarus, jei prisiminsime jos priekaištus V. Adamkui už tai, kad jis noriau lankosi neturtingose Rytų valstybėse nei turtinguose Vakaruose. Reikia manyti, kad D. Grybauskaitė nevažiuotų į Tbilisį apsaugant jį nuo okupacijos. Tikėtina, jog V. Mazuronio politika, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, būtų prorytietiška. A. Butkevičiaus užsienio politika, kaip rodo LSDP suvažiavime priimta LSDP programa, būtų labiausiai subalansuota. Bet būtų geriau, jei kiekvienas kandidatas per TV diskusiją pristatytų ir savo užsienio politiko viziją.
Kalbant apie kandidatų vidaus politikos vizijas galima tikėtis: iš D. Grybauskaitės – diržų veržimo neturtingiesiems ir jų dar didesnio atpalaidavimo turtingiesiems. A. Butkevičius ir V. Mazuronis elgtųsi atvirkščiai: veržtų diržus turtingiesiems ir juos atpalaiduotų mažas pajamas gaunantiesiems, t. y. stengtųsi visuomenę daryti solidarią, galbūt naudodami skirtingus metodus. Bet ir čia būtina TV diskusija.
Jei kalbėsime apie pagalbines Prezidento savybes, tai puikiu užsienio kalbų mokėjimu pasižymi D. Grybauskaitė. Man teko tuo įsitikinti per Europos Parlamento egzaminą kandidatams į komisarus, kur D. Grybauskaitė anglų ir prancūzų kalbomis šmaikščiai ir profesionaliai atsakinėjo suktų klausimų nevengiantiems egzaminatoriams. A. Butkevičius mokėsi JAV, todėl puikiai kalba angliškai ir, be abejonės, rusiškai. Kokias kalbas moka V. Mazuronis,
galiu spręsti tik iš jo CV. Pagal CV jis moka anglų ir rusų kalbas. Kitos svarbios savybės, tokios kaip energija, ryžtas ir valia – būdingos visiems trims kandidatams. Na, o orientacija apie globalizacijos sukeltas problemas, pasaulio ir Lietuvos ekonomiką bei finansus labiausiai pasižymi (ir tai suprantama) profesionalūs ekonomistai: D. Grybauskaitė ir A. Butkevičius.
Nesiūlysiu recepto, kurį kandidatą rinktis. Pasirinkimą greičiausiai nulems rinkėjų vertybinis požiūris į išvardytas kandidatų savybes. Vieniems bus svarbu kandidato moralinis autoritetas, kitiems – kandidato sugebėjimas būti savam tarp pasaulio įžymybių, tretiems – užsienio ar vidaus politikos vizijos. Viena aišku, ką išsirinksime gegužės ar birželio mėnesį, tą matysime RESPUBLIKOS PREZIDENTU dar penkerius metus. Nenorėčiau, kad jau po kelių mėnesių po Prezidento inauguracijos pasakytume: vėl ne tą išrinkome.