10 keistų dalykų, kuriuos žmonės daro kasdien

Ar kada pastebėjote, kad jeigu spoksosite į savo pirštus pakankamai ilgai, prieš pat jūsų akis jie pradės transformuotis į keistus, ilgus ateivio pirštus?

Taip pat gali atsitikti ir su kai kuriais mūsų bruožais ar įprastu elgesiu. Mums atrodo visiškai įprasta, kad juokingi dalykai verčia mus spazmiškai leisti garsus, kitaip sakant – juoktis, kiekvienos dienos trečdalį praleidžiame itin riboto judėjimo, panašioje į mirtį būsenoje, vadinamoje miegu. Jei šiek tiek ilgiau pamąstytume – šie dalykai atrodytų tikrai keisti.

 

Toliau aprašomi dešimt keistų dalykų, kuriuos žmonės daro kiekvieną dieną ir kodėl jie juos daro.

 

Verkimas. Argi ne keista, kad liūdesys sukelia vandens tekėjimą iš mūsų akių? Iš visų gyvūnų, mes vieninteliai verkiame dėl kylančių emocijų.

 

Ašaros yra svarbios ne tik dėl to, kad jos parodo išgyvenamą liūdesį, kančią, sielvartą. Mokslininkai tiki, kad ašarose yra organizmui nereikalingų hormonų ir baltymų, kurie išskiriami streso metu.

 

Verkdami mes juos pašaliname iš organizmo, o tai paaiškina katarsį po „gero išsiverkimo“.

 

Žagsulys. Žagsėjimas yra nevalingi diafragmos (raumens plokštelė, atskirianti krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės, kuri itin svarbi kvėpavimui) spazmai. Žagsėjimo priepuolis prasideda, kai raumuo yra suerzinamas, dažnai dėl per didelio arba per mažo maisto kiekio skrandyje.

 

Keista tai, kad žagsėjimas yra toks pat bevertis, kaip ir erzinantis – jis neturi jokio aiškaus tikslo.

 

Viena hipotezė teigia, jog jie gali būti primityvaus čiulpimo reflekso liekana. Kad ir kokia buvo jo pirmykštė funkcija, dabar tai yra tik nepatogumas, kurio stengiamasi atsikratyti naudojant įvairius kūrybingus liaudiškus būdus. Pvz. kvėpavimo sulaikymas, cukraus čiulpimas, išgąsdinimas, vandens gėrimas.

 

Miegas. Mes praleidžiame apie trečdalį savo gyvenimo miegodami. Žmogus dažniausiai negali ištverti nemiegojęs ilgiau nei keletą dienų ir vis tik, miegas gali būti vienas iš mažiausiai suprantamų veiklų.

 

Žinoma, kad miegas suteikia galimybę organizmui atsinaujinti ir atlikti tokias funkcijas, kaip medžiagų gamyba, kurios reikalingos organizmui per dieną, neuronų persitvarkymas besivystančiose smegenyse. Smegenims besivystant, kiekvieną naktį REM miegas, kurio metu neuronai yra itin aktyvūs, trunka vis ilgiau.

 

Keletas teorijų teigia, kad miegas yra gyvybiškai svarbus atminčiai ir mokymuisi. Jis gali padėti perkelti informaciją iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę ir miegas paprasčiausiai suteikia smegenims poilsį nuo visos dienos metu vykstančios veiklos.

 

Raudonavimas. Pasirodo, skruostų paraudimas yra universali žmogiška reakcija į socialinį dėmesį. Kiekvienas žmogus tai daro, tačiau kai kurie raudonuoja daugiau nei kiti. Dažniausiai išraudimą sukelia tokie dalykai, kaip kažkokio svarbaus, ypatingo žmogaus sutikimas, komplimento gavimas, stiprių emocijų patyrimas socialinėse situacijose.

 

Raudonavimo biologinį pagrindą galima paaiškinti taip: veido venos išsiplečia, taip sukeldamos didesnę kraujo srovę į skruostus ir mūsų skruostai įgauna rausvą veido spalvą. Vis tik, mokslininkai dar negali tiksliai atsakyti, kodėl tai vyksta ir kokia yra to funkcija.

 

Bučiniai. Keista, jog galvojant apie bučiavimąsi, šis apsikeitimas seilėmis atrodo romantiškas. Pasirodo, tai biologinis instinktas.

 

Bučiavimasis leidžia žmonėms įvertinti vienas kitą kaip potencialius partnerius, remiantis kvapu ir skoniu. Žmonių burnos kvapas ir seilės skleidžia cheminius signalus, kurie rodo, ar jie yra sveiki ar ligoti. Be to, šie signalai duoda žinią, ar moterims tuo metu vyksta ovuliacija. Taigi iš čia gaunama visa svarbi informacija giminės pratęsimui.

 

Oda aplink nosį ir burną yra padengta riebalais, kuriuose pilna feromonų, chemikalų, kurie transliuoja informaciją apie žmogaus biologinį charakterį. Po itin jausmingo bučinio į kito žmogaus organizmą patekę feromonai signalizuoja jam, ar pabučiuotasis biologiškai yra tinkamas į partnerius, ar ne ir pagal tai padidina arba sumažina seksualinį potraukį.

 

Psichologai mano, kad pats fizinis bučiavimosi veiksmas padeda poroms megzti ir palaikyti santykį. Ši teorija grindžiama faktu, jog besibučiuojant organizmas išskiria daug oksitocino – hormono, kuris sustiprina tokius jausmus kaip meilė, pasitikėjimas, draugiškumas.

 

Oro gadinimas. Viskas, ką mes valgome ar geriame sukelia dujas žarnyne. Ypač kvapnios dujos kyla dėl to, kad žarnyne sujudinamos susikaupusios bakterijų kolonijos. Šios maistą žiaumojančios bakterijos, perdirbdamos maistą į mums naudingas maistingąsias medžiagas, išskiria neskaniai kvepiantį šalutinį produktą – vandenilio sulfanilamido dujas (tas pačias dujas išskiria pūvantys kiaušiniai).

 

Šios bakterijos labiausiai mėgsta saldų maistą, kadangi natūralaus cukraus daugiausiai yra piene, vaisiuose ir pupelėse, šie produktai sukelia didžiausią dujų pasigaminimą žarnyne.

 

Juokas. Išgirdus juokingą dalyką ateina įdomus jausmas ir kažkodėl mes jaučiame didelį norą garsiai leisti keistus ritmingus garsus. Juokas yra keistas, tai kodėl mes juokiamės?

 

Psichologai mano, kad šis elgesys yra kaip signalas kitiems, jis siunčia teigiamas emocijas, sumažina stresą ir prisideda prie grupės bendrumo jausmo. Dėl tų pačių priežasčių, šimpanzės ir orangutangai taip pat šypsosi ir juokiasi per socialinius žaidimus.

 

Mirksėjimas. Nieko keisto, kad mes mirksime: vieną dešimtadalį sekundės trunkantis veiksmas nuvalo dulkes ir sudrėkina akies obuolį. Kas keista, tai kad mes nepastebime, jog pasaulis pradingsta tamsoje kas 2 – 10 sekundžių!

 

Mokslininkai nustatė, kad žmonių smegenys yra apdovanotos talentu tiesiog ignoruoti tuos trumpus atsijungimus nuo pasaulio. Pats mirksėjimo veiksmas nuslopina keletos smegenų sričių, kurios yra atsakingos už aplinkos pokyčių pastebėjimą, veiklą, todėl mes galime matyti aplinkinį pasaulį kaip tolydų ir nepertraukiamą.

 

Mirtis. Taip, tiesą sakant, mirtis nėra kasdienis dalykas. Tačiau kasdien miršta daug žmonių. Kodėl?

 

Mes mirštame dėl to, kad mūsų ląstelės miršta. Nors jos net 70 metų organizme nuolat keičiamos vis naujomis, amžinai tas vykti negali.

 

Kiekvienoje ląstelės viduje yra chromosomos, kurių galai yra vadinami telomeromis. Telomerose glūdi genetinė informacija, kurios dalis, kiekvieną kartą besivystant naujoms ląstelėms, yra lyg atkerpama, paimama naujoms ląstelėms. Gyvenimo pradžioje telomeros yra pakankamai ilgos, kad atlaikytų daug apkarpymų. Bet galų gale ilgio nebeužtenka, informacija, kurią jos turi, dingsta ir ląstelės nebegali daugiau dalintis.

 

Mokslininkai tyrinėja galimybes, kaip pratęsti žmogaus gyvenimą ir mano, kad vieną dieną jie gebės padvigubinti vidutinę gyvenimo trukmę.

 

{diena2}