Važiavimas dviračiu – ne sportas, o malonumas

Dažnas važiuojantis dviračiu, stebisi, kodėl šio malonumo neišbando gausesnis būrys miestelėnų. Jie skundžiasi blogėjančia sveikata, tačiau nieko nedaro, kad ji pagerėtų. Juk tam tinka kad ir paprasčiausias dviratis.

Pranas Pocius jau dešimtį metų dviratį naudoja kaip susisiekimo priemonę. Gydytojas tikina, kad važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama:

dirba visas organizmas, formuojasi raumenys, laikantys stuburą, judesių pakanka tiek sąnariams, tiek širdies veiklai, tad gerėja kraujotaka.

 

Daug važinėjant dviračiu vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kepenys greičiau šalina nereikalingas medžiagas. Minantis pedalus žmogus išgeria daugiau vandens, tad intensyviau valosi organizmas. Anot gydytojo, žmogus, norintis būti sveikas, per dieną dviračiu turėtų važinėti apie dvi valandas ir dviratį rinktis ne stovintį treniruoklių salėje, o važinėti gamtoje. Taip tvirtėja ne tik raumenys, bet ir dvasinė sveikata.

 

Būtina dviratį tinkamai pasirinkti. Anot specialisto P. Pociaus, dviratis turi atitikti žmogaus ūgį. Beje, aukštaūgiams mūsų šalyje gana sunku rasti tinkamą dviratę transporto priemonę. Važiuodamas per mažu dviračiu žmogus greičiau pavargsta, nes pernelyg įsitempia raumenys.

 

Gydytojas dviračių mėgėjams siūlo rinktis dviračių takus, vingiuojančius parkais. Akcentuojama, kad būtina vengti miesto šaligatvių, nors jie ir pasipuošė raudonomis, dviratininkams skirtomis linijomis.

 

„Būtina mažinti automobilių skaičių juos pakeičiant dviračiais, o mieste reikėtų važinėtis tik su dujokaukėmis“, – juokais siūlo specialistas.

 

Automobilis palieka nematomą dujų sluoksnį, kuris 80 centimetrų aukštyje išsilaiko apie parą. Tad pašnekovas labai stebisi matydamas miesto gatvėmis kūdikius vežimėliuose stumdančias mamas. Automobilis, nuvažiavęs šimtą kilometrų, sunaudoja tiek deguonies, kiek žmogus per visą gyvenimą.

 

„Nesuprantu žmonių, kurie save kankina dviračiu važiuodami tada, kai to daryti nesinori. Jokia prievarta žmogui nėra naudinga. Tad sveikesnis per prievartą galite ir netapti,” – taip mąsto psichologas Mykolas Ridikas.

 

Jis dviračiu važiuoja atostogų metu ar savaitgaliais. Gydytojas mielai renkasi šią transporto priemonę, kai nori nukakti ten, kur neįmanoma automobiliu. Tai malonus laisvalaikio praleidimo būdas.

„Jei išvažiuosite su kankinančiomis mintimis, tai jos neduos ramybės visą kelią. Išvažiuokite smagiai nusiteikęs ir pajusite pasivažinėjimo malonumą,” – tvirtino M. Ridikas.

 

Psichiatras Saulius Liutkus net neabejoja dviračio nauda žmogaus organizmui. Brangstant benzinui jis linkęs šią transporto priemonę panaudoti ne tik maloniam pasivažinėjimui.

Tautodailininkui Raimondui Prikockiui dviratis – vienas iš gyvenimo malonumų.

„Kas gali būti geriau nei geras oras, puikūs vaizdai ir minami dviračio pedalai? Važiuodamas dviračiu neskubu, nes man ne greitis ar įveiktas atstumas svarbiausias. Pavargstu – minu lėčiau, neprievartauju savo organizmo,” – sako jis.

 

Anot menininko, šiuolaikinis žmogus per mažai laiko praleidžia gamtoje, tad kiekviena poilsio sritis, leidžianti pabūti lauke, gera. R. Prikockis mano, jog tai leidžia išlikti jaunatviškam, energingam, suteikia kūrybinio polėkio. Šiam pomėgiui  daugiau laiko skiria vasarą, o kitais metų laikais važinėti kasdien nelieka laiko ir sąlygų.

 

Viena aktyviausių tarptautinės švietėjiškos ne pelno organizacijos „Gyvenimo menas“ narių Eugenija Djačkova dviračiu važinėja daugiau nei dvi dešimtys metų. Jos motyvai – gera sveikata, puiki nuotaika ir pabuvimas gamtoje. Važiavimą dviračiu moteris vadina ne sportu, o malonumu. Norėdama sustiprinti sveikatą E. Djačkova pasirinko važiavimą dviračiu, nes taip dirba sąnariai, gerėja kraujo apytaka, reguliuojasi kvėpavimas.

 

„Jūs nepatikėsite, tačiau važiuojant dviračiu parko taku ūkanotą rytą valosi mintys. Taip mūsų dvasinę pusiausvyrą veikia gamtos harmonija”, – tikino moteris, kurios manymu, turime visas sąlygas šiam sportui, tačiau tingime jomis pasinaudoti.

 

Dviratis Eugenijos šeimoje – vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Kai vaikai buvo maži, juos veždavo tėvai. Dabar jie suaugę, tačiau dviračio pedalus vis dar noriai mina. Pora populiarina važiavimą dviračiu tarp savo draugų, giminaičių. Bandantiems atsikalbinėti, jog nevažinėja, nes neturi dviračio, net pasiūlo savo.

 

Taigi, geros Jums vasaros, malonių, gražių akimirkų keliaujant su savąja dvirate transporto priemone.

Vivi

{parasas}