Veidas – emocijų atspindys

Bendrauti galima ir žodžiais, ir be jų. Nežodinis elgesys labai svarbus emocijoms išreikšti. Čia svarbu veido išraiška, gestai, balso tonas. Nežodinės kalbos supratimas padeda geriau suvokti kaip jaučiasi kitas žmogus. Žinodami kito savijautą galime pagerinti tarpusavio bendravimą ir išvengti nesusipratimą.

Gebėjimas „skaityti“ jausmus iš subtilių veido išraiškų, kūno judesių ir bendros laikysenos labai praverčia bet kokioje situacijoje, pvz., bendraujant su artimu žmogumi.

Kūno laikyseną ar gestus aiškinti konkrečiai yra gan pavojinga, nes tą pačią emociją gali atspindėti skirtingos išraiškos. Taigi norint tiksliau atpažinti emociją, reikia žiūrėti ne tik į veidą ar tik į rankas, o į visumą, atsižvelgti į situaciją. Veidas gan geras emocijų atspindys, jas vienodai reiškia ir supranta skirtingų kultūrų žmonės.

Kiek emocijų jaučia žmogus? Visi žmonės patiria šias emocijas: džiaugsmą, pyktį, baimę, nustebimą, liūdesį, pasibjaurėjimą ir taip pat susidomėjimą, kaltę ir gėdą. Kaip minėjau, veidas geras emocijų atspindys. Taigi galima matyti kada žmogus apsimeta, kad jaučia šias emocijas, meluoja. Sufalsifikuoti emocijas labai sunku.

Meluojantis žmogus stengiasi sufalsifikuoti kūno kalbą, šypsosi, bet šypsena jį išduoda. Melą stengiamės paslėpti „nuoširdžia“ šypsena, galvos linkčiojimu. Tačiau mus išduoda kiti kūno signalai. Norint išmokti gerai meluoti reikia treniruotis ir stebėti savo kūną, išmokti kontroliuoti kūno kalbą.

Kai kalbame, matome ir girdime netiesą dažniausiai stengiamės rankomis užsidengti burną, akis ar ausis. Tikros emocijos veide atsispindi pirmiau nei žodžiai, o dirbtinės pasirodo kartu su žodžiais ar po jų.

Dažnai siekiame atrodyti laimingi ir dangstomės po „netikra“ šypsena, bet tai sunku nuslėpti. Tokia šypsena kyla ir pranyksta daug greičiau negu nuoširdi ir gali būti išlaikoma ilgiau kaip 4–5 sekundes, o natūrali išraiška per šį laiką išblanksta. Dirbtinę šypseną gan dažnai galima pastebėti pardavėjų veiduose. Kai esame laimingi akys juokiasi, viršutiniai vokai būna pakelti, antakiai nuleisti, burna būna panaši į V raidės formą.

Liūdint žmonių antakiai prie nosies pakyla į viršų kaktos viduryje susidaro raukšlės. Lūpų kampučiai nusileidžia žemyn, smakro raumenys išlieka nejudrūs. Mažiau liūdintys nesugeba pakelti antakių ir nuleisti lūpų kampučių be smakro raumenų pagalbos. Prisiminus šiuos ženklus galima atskirti ar žmogus iš tikro liūdi ar tik nori sukelti kitiems užuojautą ir gauti naudos.

Jausdami baimę ar kaltę taip pat pakeliame ir suraukiame vidinius antakių kraštus, pakyla apatiniai akių vokai, uždengia dalį vyzdžio. Šiuos jausmus suvaidinti labai sunku. Kur kas lengviau suvaidinti pyktį, nes lengviau valdyti veido išraišką.

Kaip matome, veidas gali būti geras melo detektorius ir nereikia modernių aparatų ar antgamtinių gebėjimų, kad atskirtum tikrąsias emocijas nuo suvaidintų.

{alfa2}