Sinchronizuotas mirksėjimas padeda žiūrovams nepraleisti svarbių įvykių
Nerimaujate, kad galite sumirksėti ir praleisti svarbų veiksmą? Tokiu atveju galite atsipalaiduoti. Žiūrėdami filmus, mes nesąmoningai valdome sumirksėjimo laiką, kad nieko svarbaus nepraleistume. Visi žmonės yra linkę filmus žiūrėti būtent tokiu būdu, todėl nuolatiniai filmų žiūrovai mirksi vienu metu. Vaizdinės informacijos srautas, perduodamas smegenims, yra sustabdomas kas 450 milisekundžių – tuo metu, kai žmogus sumirksi.
„Per kiekvieną minutę žmogus praranda 6 sekundes informacijos“, – tvirtino Tokijo universiteto mokslininkas Tamani Nakano. Vadinasi, filmo, kuris trunka 150 minučių, žiūrovo akys būna užmerktos maždaug 15 minučių.
Tamani Nakano bei jo kolegos stengėsi išsiaiškinti, kaip žmonės susidoroja su tokiu informacijos praradimu. Jie stebėjo savanorių, be garso žiūrinčių komediją, filmą apie akvariumą be jokio pasakojimo arba besiklausančių audio knygos, akių sumirksėjimus.
Paslėptas modelis
Naudodami mirksėjimo laiko apskaičiavimus, mokslininkai savanoriams vėl parodė tą patį filmą ir išmatavo, ar akys sumirksėjo tuo metu, kaip ir turėjo. Visų trijų rūšių filmuose buvo nustatyta stipri koreliacija tarp valdomo mirksėjimo ir rekomenduojamo mirksėjimo. „Taip yra dėl to, jog žmonės mirksi labai dažnai ir padidėja tikimybė, jog pakartotinis sumirksėjimas sutaps su rekomenduojamu“, – tvirtino Tamani Nakano.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad 23 – 31 proc. sumirksėjimų įvyko vienu metu. Ši tendencija pastebima tarp savanorių, žiūrėjusių begarsę komediją. Tuo tarpu filmas apie akvariumą ir audio knygos klausymas nesąlygojo bendrų mirksėjimų.
Vadinasi, bent jau kurį laiką tą patį filmą žiūrintys asmenys mirksi vienu metu. „Tai yra pirmasis tyrimas, kuriuo siekiama įrodyti, kad mirksėjimai žiūrint videomedžiagą yra koordinuojami“, – sakė Tamani Nakano.
Langas mintyse
Sinchronizuoti mirksėjimai, žiūrint begarsį filmą, įvyko ne svarbiausiose filmo scenose – veiksmų sekos pabaigoje arba neberodant pagrindinio herojaus. „Mes visi, stebėdami videomedžiagą, kurį laiką nustojame mirksėti“, – sakė Tamani Nakano. Geraint Rees mano, kad tai yra labai įdomus tyrimas.
Jis įrodo, jog visi žmonės turi kažką bendro, kas sukelia mirksėjimą. Jis pastebi, kad kiti tyrimai parodė, jog žmonių, žiūrinčių filmą, smegenų veikla gali tapti sinchronizuota. „Mirksėjimas – tai išorinio pasireiškimo forma. Jis gali padėti suprasti, ką žmonės, žiūrėdami filmą, galvoja“, – teigė jis.