Labas rytas, Mažeikiai!

Autorius: Inspektorius Blinda.

Kadangi šiame mieste esu tik svečias, nemanau turįs teisę ką nors kritikuoti ar spręsti, kas jame yra gerai, o kas – blogai. Nustebau, kai vienoje Vakarų Europos televizijos programoje, skirtoje diskusijoms apie rinkimus į Europos parlamentą, išvydau dviratininkų trenerį, dvidešimt metų gyvenantį Vilniuje ir pasakojantį, kad Lietuvoje dauguma politikų yra korumpuoti.

Esu girdėjęs, jog Lietuvoje ne viskas vyksta teisėtai, dažnas valdininkas yra linkęs padėti saviesiems, tačiau, atvirai tariant, negaliu pasakyti, ką daryčiau pats, jeigu tektų atsidurti vietoje valdininko, turinčio teisę dalinti paramos lėšas. Ko gero, pirmiausia pasirūpinčiau šeima ir artimaisiais, o miesteliui tik – kas liko.
Visa tai man priminė istoriją apie tris dvasininkus autobusų stoties kavinėje gurkšnojančius kavą.
Protestantų pastorius, krikščionių kunigas bei žydų rabinas kalbasi apie tai, kiek pinigų surenka apeigų metu ir kaip juos padalina bažnyčiai ir bendruomenei.

Protestantų pastorius papasakoja, jog suaukotus pinigus dalina į tris dalis: Dievui, pastoriui ir vargšams.
Krikščionių kunigui tai atrodo pernelyg sudėtinga, tad jis sakosi darąs viską daug paprasčiau: parapijoje ant žemės nupaišo penkių metrų skersmens apskritimą ir, stovėdamas jo centre, išmeta pinigus į orą. Kas lieka apskritime atitenka kunigui, o kas lieka už apskritimo ribų – Dievui bei vargšams.
Žydų rabinui visa tai atrodo laiko švaistymas. Jo sistema jam atrodo pati geriausia ir naudingiausia visiems, nes jis visus suaukotus pinigus sudeda į lėkštę. Iš tos lėkštės Dievui jis pasiūlo pasiimti tiek pinigų, kiek tik jam reikia, o kas lieka atitenka rabinui.

Manau, jog daugelį ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio politikų galime palyginti su šiais trimis dvasininkais.
Kartas nuo karto eidamas pro Savivaldybę stebiuosi joje tvyrančia ramybe: niekas nesuka galvos dėl problemų, nėra streso, lyg tai būtų kokia sanatorija. Peršasi mintis, jog visi ten dirbantys žmonės miega. Na, kas nors atsargumo dėlei gal ir yra vieną akį atmerkęs – o gal netikėtai ims kas nors svarbaus ir įvyks.
Beje, juk reikia saugotis, kad koks dar neužmigęs kolega iš po nosies nenušvilptų Europos sąjungos ar Vyriausybės skirtų lėšų.

Daugelis tokių valdininkų nesugeba atskirti to, kas priklauso miestui, ir to, kas yra privati nuosavybė ir užgrobia privatų turtą, prisidengdami miesto interesais. Galiu tik spėti, kodėl taip daroma. Ko gero, dėl to, kad, kol aplinkiniai ramiai miega, padarytų puikų ėjimą ir iš privataus asmens atimtą nuosavybę užrašytų savo vaiko ar žmonos vardu.

Tačiau esama ir priešingų atvejų: miestui priklausančias teritorijos parduodamos draugams, kurie jose užsimoja statyti ne itin miestiečiams reikalingus objektus, pavyzdžiui, biurus ar stovėjimo aikšteles.
Įdomiausia yra tai, kad nors, atrodo, parkų ir miškų Mažeikių mieste ir jo apylinkėse netrūksta,  ant vieno pastato stogo užsimota sukurti nacionalinį parką J. R. R. Tolkien’o nykštukams atminti (girdėjau, jog netgi Europos sąjungos parama bus skirta šio analogų neturinčio parko, tapsiančio turistų traukos objektu, kūrimui).

Manau, jog, nepaisant daugybės kritikuotinų dalykų, reikia pripažinti, kad tokie užmojai yra verti nuoširdžiausių sveikinimų: vis dėlto, įkurti mišką ant stogo nėra taip paprasta, valdininkams tai kainuoja daug darbo ir pastangų!

Po tokių sveikinimų, ko gero, savivaldybės pareigūnams lieka tik uždaryti Savivaldybę reorganizacijai, o valdininkus nusiųsti žvejybon, nes valdyti –  reiškia rūpintis miesto gerove. Tuo tarpu, mano nuomone, didžioji dalis valdininkų to nesuvokia.  

Inspektorius Blinda